Žmogus sugalvoja, o Dievas juokiasi

Žmogus sugalvoja, o Dievas juokiasi

Planuok ne planavęs, bet ateina Dievas ir, negana to, kad viską sugriauna, bet dar ir juokiasi iš tavęs, nelaimingo. Pirma nuskriaudžia, o tada - juokiasi.

Visa laimė, arba kaip tik "deja", bet šis posakis - ne apie tai, koks Dievas yra, o apie tai, kad žmogui toksiškas elgesys yra savaime suprantama norma.

Grįžtu prie posakio - žmogus kuria, stengiasi, galvoja, planuoja, o Dievas bac bac, viską sudarko ir juokiasi. Ar neprimena vaikų smėlio dėžutėje? Vienas vaikas kruopščiai stato smėlio pilį, klijuoja bokštus, lygina sienas. Ateina kitas, stipresnis, didesnis vaikas, ir išspardo pilį. Pirmasis verkia, antrasis juokiasi.

Nesu didelė religijų tyrėja, tačiau turėjau galimybę įsigilinti į dvi skirtingas religines filosofijas ir abejose kartojasi ta pati tendencija - žmonės iš šventųjų raštų atsirenka tai, kas jiems rezonuoja su jų pačių gyvenimais, neišspręstomis emocinėmis vaikystės traumomis, baimėmis, įtampomis. Žmonės iš religijos atsirenka tai, kas atitinka jų savivertę ir pasaulio suvokimą. Varguoliai mėgaujasi istorijomis, kaip skurde gyvenantys buvo išganyti, taip gauna pasiteisinimą netvarkyti savo finansų, nes gi nereikia tų pinigų einantiems link Dievo! Nenorintys prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą džiaugiasi, tikėdami kad vykdo Dievo valią (o ne savo, taigi - jokios atsakomybės, nes jei kas, "taigi čia ne aš, o Dievas!"). Na ir toksiškų tėvų išaugintieji renkasi tikėti, kad Dievas mylėdamas baudžia ir jo bausmės yra net ne bausmės, pažeminimas, smurtas, o - malonė. Muša tik dėl to, kad myli. Tik ypatingus vaikus Dievas baudžia, nes į kitus - paprasčiausiai nekreipia dėmesio. Dievas atima tai, kas jo vaikui brangu, nes neva tai Dievo vaikui atneša dar didesnį gėrį, kurio jis, menkas kirminas, tiesiog nesuvokia. O jei to didesnio gėrio nesupranta, vadinasi žemas lygis, daugiau melstis, daugiau atgailauti, daugiau valytis reikia. Dievui reikia absoliučiai paklusti ir neklausinėti, neabejoti. Negalima Dievo pykdyti, nes jei supyks, maža nepasirodys. Todėl geriau jau nutylėti, vengti konfliktinių situacijų, pataikauti, visą Dievo blogą elgesį su savimi pateisinti, o save - nužeminti, sumenkinti...

Rimtai, kokie 95 proc. visų posakių apie Dievą yra žmogiškų toksiškų santykių vadovėlis!

Todėl ir sakau, kad visa laimė tai - ne apie Dievą. Bet ir "deja", nes šio posakio populiarumas rodo, kaip plačiai išvešėjusi toksiškų santykių elgesio norma.

"Žmogus suplanuoja, o Dievas juokiasi" situacija labai primena mažo vaiko padėtį, kai jis yra visiškoje savo toksiškų tėvų valioje. Niekas neateis ir neišgelbės vaiko, nes tėvai, kurie turėtų jį ginti, rūpintis, mylėti, vietoj to - skriaudžia. O po to juokiasi. Firminė narcisistinių žmonių frazė, prieš tai įžeidus, - "taigi pajuokavau, ką, juokų nesupranti?"

Šiurpoka kai matau, kaip stipriai mūsuose paplitę įvairūs posakiai, kurie yra aiškiai kilę iš narcisistiškoje aplinkoje išaugusių žmonių gyvenimo. Traumuojančiuose įvykiuose formuojasi traumuotos asmenybės, kurios, savu ruoštu, toliau kuria traumuotas asmenybes. Kol kažkas gerokai padirbėja su savimi, atstato savo sveiką savivertę ir tokiu būdu suardo užburtą ratą.

Ką tipiškai daro vaikas, kai tėvai juo nesirūpina, nemyli? Tėvų meilė vaikui yra toks giluminis, bazinis, esminis poreikis, jog neturėdamas to, iš savisaugos instinkto, pats to nesuprasdamas, susikuria sau "mane skriaudžia, nes mane myli" iliuziją, kurioje gyvena ilgus metus, o kartais ir visą gyvenimą. Jis negali suvokti, priimti realybės, kurioje savo tėvų nemylimas, skriaudžiamas, dėl to nesąmoningai susikuria sau visokias iliuzines istorijas, tėvų pateisinimus. Tai vaikui leidžia save apgauti ir įtikėti, kad viskas čia gerai, aš esu mylimas, tokie santykiai yra normalu. "Viskas gerai, tėvai gali mane žeminti. Viskas gerai, čia aš toks nevykęs, tėvai mane menkina, nes myli... Galbūt ir nematau jų meilės, bet tikiu, kad kažkur giliai širdyje jie mane myli..." Tokie iliuzinės meilės santykiai su toksiškais tėvais, kaip taisyklė, būna palaikomi auginant ir vaiko kaltę, gėdą, baimę. Ir pažiūrėkit, ar tik ne kaltė, gėda ir baimė dominuoja kai kurių žmonių santykiuose su Dievu? Va ir gaunasi, kad žmogus, nors kuria santykį su Dievu, eina dvasinio tobulėjimo keliu, siekia kažko, kas yra aukščiau materijos, o daro tai tuo pačiu algoritmu kaip ir su savo gyvenime buvusiais toksiškais žmonėmis....

Dievas šioje visoje istorijoje yra tik simbolis, nes tą patį algoritmą žmonės taiko viskam, ką suvokia kaip galingesnį už save.

Į tą pačią temą, 1973 metais Stokholme banko plėšikai Olssonas ir Olofssonas, nepavykus sumanymui greitai apvogti ir dingti, 6 dienas įkaitais laikė 4 banko darbuotojus.

Nepaisant milžiniškos emocinės įtampos labai grėsmingoje situacijoje, įkaitai ėmė jausti palankumą plėšikams, nes šie aukoms parodė keletą gerumo išraiškų. Pvz., drebančiam iš šalčio įkaitui vienas atidavė savo švarką. Ir tų kelių agresoriaus parodytų gerumo trupinių aukoms visiškai pakako, kad imtų kurti pateisinantį, pozityvų santykį su nusikaltėliais. Kai galiausiai plėšikai buvo suimti, įkaitės raudojo ir maldavo nesužeisti nusikaltėlių...

Ta prasme! Aukoms užteko vos 6 dienų, kad emociškai prisirištų prie savo skriaudėjų. Tereikėjo vos kelių, elementarių žmogiškumo pasireiškimų, kad aukos imtų idealizuoti savo pagrobėjus. Kitaip tariant, nusikaltėliai savo veiksmais sukėlė labai didelę grėsmę gyvybei 4 banko darbuotojams, 6 dienas laikė juos įkalintus, emociniame ir fiziškame diskomforte, bet aukos nusikaltėlius ėmė idealizuoti vien dėl to, kad nežmoniškoje situacijoje (kurią patys sukūrė ir palaikė 6 dienas) parodė kelias žmogiškumo išraiškas. Lyg menkutis gerumas pilnai kompensuoja ir pateisina visą kitą prievartą ir smurtą.

Tai ką kalbėti apie vaiką, kuris nuo gimimo yra įkaitas toksiškoje šeimoje, metų metus leidžia emociškai ir fiziškai nesaugioje aplinkoje, karts nuo karto gaudamas menką žmogiškumo trupiniuką... :( Taip jau suaugusiam žmogui tai, kas nuodinga, destruktyvu, kas yra smurtas atrodo leistina norma, "nieko čia tokio".

Tad dar kartą pakartosiu.

Visa laimė, kad "žmogus suplanuoja, o Dievas juokiasi" yra ne apie Dievą.

Deja, tai apie traumuojančią žmogaus asmeninio gyvenimo patirtį, kurią reikia tvarkytis. Ir apie savivertę, kurią reikia atstatyti.