Visi užkniso, niekam niekas neįdomu...

Visi užkniso, niekam niekas neįdomu...

Analizuodama save atsekiau labai įdomų dalyką! Bet pradėsiu šiek tiek iš toliau ir pasakysiu, kad kai prieš ~7 metus sukūriau "Gyvenimo autorystės" metodą, taip po šiai dienai beveik kasdien sėdu savo minčių ir jausmų susitvarkyti.

Kasdien sėdu tvarkytis ne dėl to, kad ten netvarka, o dėl to, kad matau kaip metai bėga, o aš vis dar nieko efektyviau, patogiau ir greičiau už tai, ką kadaise sukūriau, nerandu. Čia pirma.

O antra, kuo sveikesnė savivertė, tuo didesnę vertę matai savo asmeninėje geroje savijautoje. Šitai galima netgi naudoti kaip lakmuso popierėlį žmogaus savivertei nustatyti - kuo atsakingiau žiūri į savo vidinę būseną, - fizinę, emocinę, mentalinę savijautą, - tuo savivertė sveikesnė. Nes paprastai, geriausiu atveju, žmonės ima gydytis tik tada, kai suserga, vietoj to, kad pasirūpintų ligos prenvencija. Sakau "geriausiu atveju", nes blogesniu atveju ir rimtai susirgę delsia, atidėlioja, "neturi laiko".

Savo fizinei, emocinei ir mentalinei savijautai susitvarkyti neturi laiko ir pinigų tie, kuriems tai, kaip jie jaučiasi, nėra prioritetas. O ne prioritetas, nes tai, kas jų viduje, yra asmeniška, susiję tik su jais pačiais ir nei vienu kitu žmogumi. Turiu omeny, kad tave gali užjausti, bet niekas savo kailiu neišjaus tavo sustojusio skrandžio arba papildomų 20 kg keliamo gyvenimo apsunkinimo. Jei patyrei netektį, žmonės gali liūdėti dėl tavęs, bet niekas tavo sielvarto neišgyvens vietoj tavęs, taip kaip tu. Taip pat ir tavo nuovargis - tik tavo asmeninis reikalas. Viską ką jauti, fiziškai ar psichiškai, viskas yra tik tavo. O kadangi tik tavo, tai, žmogui su žema saviverte, atrodo neaktualu, neverta nei laiko, nei pinigų.

Na, pvz., ant rūbų, automobilio, atostogų, pramogų netaupo, o geresniems maisto papildams ar psichologinei konsultacijai gaila pinigų :) Nes rūbus, automobilį, pramogas, atostogas mato ir kiti, o ką jauti savo viduje, jauti tik pats vienas, todėl gaila pinigų tam, ko kiti neįvertins, nes nei pamatys, nei pajaus.

Kuo žmogaus savivertė žemesnė, tuo labiau jaučiasi nesaugus, nes vienas iš esminių žemos savivertės bruožų - jausti ir galvoti, kad "viskas yra svarbiau už mane, visi yra didesni/didingesni už mane".

Dėl to, iš žemos savivertės, žmogus arba nuolat ginasi/kaunasi, nes jaučiasi nesaugus, arba nuolat pataikauja, nes irgi jaučiasi nesaugus, dėl to privalantis patikti, įtikti, pritapti, gauti pritarimą, palaikymą, dėmesį.

Žmogus su žema saviverte labai stipriai orientuotas į kitus ir labai mažai jaučia save, nes nevertina savęs, pats sau neatrodo pakankamai svarbus savimi domėtis, savimi rūpintis.

Ir iš šio įsitikinimo kuria santykius su kitais žmonėmis. Maždaug, kadangi jūs man labai svarbūs ir dėl to jūs man esate prioritetas, aš nuolat aukoju save vardan jūsų gerovės tai, savaime suprantama, ir jūs, jei aš jums rūpiu, turite daryti tą patį. Bet kiti net ne tai, kad nesiaukoja, nes gal ir aukojasi pagal savo galimybes ir pagal savo suvokimą. Problema kita! Problema ta, kad kai pats sau neįdomus, nesvarbus, nesugebi pajausti, kad esi įdomus ir svarbus kitiems!

Kitaip tariant, kuo labiau esi sau neįdomus, nesvarbus, tuo labiau jautiesi visiems neįdomus, nesvarbus.

Dabar, grįžtu prie to, nuo ko pradėjau laišką, kad analizuodama save atsekiau labai įdomų dalyką. Pradėjau pastebėti, kad po ilgesnio periodo panirimo į darbus, būtinai ateina momentas, kai "visi užkniso" ir "niekam nieko nereikia". Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad taip gali nutikti dirbant mėgstamą darbą, kuriame pilnai ir visapusiškai realizuoju save, kurį pati ir susikūriau sau, kuris yra mano asmenybės tąsa!

Nu kokia netiesa "paversk hobį darbu ir nebereikės dirbi nei vienos dienos"! Taip galvoti gali tik tie, kurie visą gyvenimą dirbo nemėgstamą darbą ir/arba toksiškame kolektyve...

Darbas, net ir labai prasmingas, mėgstamas, vis tiek yra susijęs su kitais žmonėmis, nes tu kažką darai, o kiti žmonės, jei mato sau vertę, moka pinigus ir taip patvirtina, kad tai, ką darai, yra vertinga.

Todėl, ypatingai tada, kai darbas yra ir savirealizacija, labai lengva nejučia savo (savi)vertę susieti su darbo rezultatais, kurių vertę nustato kiti, mokėdami arba nemokėdami pinigų. Todėl kuo labiau panyri darbuose... kalbėsiu apie save, nes man tai tikrai labai būdinga viską užmiršti ir paskęsti darbuose, tai, žodžiu, kuo labiau aš, nors ir realizuodama save, bet panyru į darbus, tuo mažiau dėmesio skiriu savo vidiniam pasauliui, savo asmeninei emocinei ir fizinei savijautai, tuo labiau atitolstu nuo savęs centro ir tuo didesnį susierzinimą ilgainiui imu jausti.

Trumpai tariant, seka yra tokia: sugalvoju naują darbinį sumanymą -> dėl to, kad man tai savirealizacija, būna prarandu saiko jausmą -> vidinė fizinė ir emocinė savijauta pasidaro neprioritetinė, nes "nėr laiko, yra svarbesnių dalykų" -> kuo ilgiau negrįžtu į save, tuo labiau imu jausti susierzinimą "visi užkniso", "niekam nieko nereikia", "aš nesvarbi".

Bet "aš nesvarbi" tuo metu būnu tik vieninteliam žmogui - sau!

Tai apibendrindama viską, ką čia parašiau, dabar parašysiu patį svarbiausią sakinį - jei jauti, kad tu niekam nerūpi, tai tu ne "niekam", o sau nerūpi.

Jei jauti, kad niekas tavęs nepalaiko, tai ne "niekas", o tu savęs nepalaikai.

Jei jauti, kad niekas tavęs negerbia, tai ne "niekas", o tu savęs negerbi.

Tai, ką jauti, kad kiti tau jaučia ar nejaučia, yra tai, ką tu jauti sau. Todėl vietoj to, kad pyktum ant kitų, jaustum nusivylimą, norėtum atsiskirti ir atsiskirtum nuo tų nedėkingųjų, geriau jau sugrįžk į save, rūpėk sau, palaikyk save.

Savivertės kursą, beje, rasi laiško apačioje ;)