Niekur kitur – jokioje mitologijoje ar religinėje tradicijoje – nesu mačiusi tokios moteriškos dieviškosios jėgos pozicijos, kokią užima Hekatė.
Mes esame įpratę prie deivių, kurios vienaip ar kitaip funkcionuoja patriarchaliniame kontekste arba yra suskaidytos į patogius vaidmenis: jos yra kažkieno žmonos, motinos, dukterys, meilužės arba paklūsta vyriausiojo dievo valiai. Net galingiausios moteriškos dievybės mituose dažnai įveltos į santykių dramas, pavydą, varžybas dėl statuso ar nuolaidžiavimą dangiškajai hierarchijai.
Aš gimiau, augau ir formavausi kaip asmenybė krikščioniškoje aplinkoje, nors mano tėvai dėl sovietinių normų ir nebuvo praktikuojantys tikintieji. Vienas žinomiausių krikščioniškų posakių yra „Kaip danguje, taip ir žemėje“. Performuluokime jį tiesiai: koks dieviškumo paveikslas projektuojamas danguje, toks žmogaus vaidmuo, elgesys ir tapatybė yra formuojama čia, žemėje.
O kokios moterys yra krikščioniškajame danguje?
Ogi krikščioniškajame danguje moteriškojo dieviškojo prado tiesiog nėra!
Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, o Šventoji Dvasia – nors semitiškoje tradicijoje gramatiškai buvo moteriškos giminės (Ruah), vėliau graikų ir lotynų teologijoje tapo beasmenė, neutrali arba vyriška jėga. Danguje nėra Kūrėjos-Motinos, nėra Dievo partnerės, nėra Jėzaus bendražygių moterų lygiomis teisėmis. Visa dieviškoji valdžia, kūrimo galia ir teisė spręsti priklauso išimtinai vyriškajam pradui.
Katalikybėje ir stačiatikybėje Mergelė Marija gavo milžinišką kultą, tačiau ji nėra dievybė. Ji – mirtinga moteris, pakylėta į dangų, tačiau jos vertė išskirtinai apibrėžta per buvimą nekalta motina ir atsidavusia, nuolankia Viešpaties tarnaite (ancilla Domini). Danguje ji – ne valdovė, turinti savo pirminę galią, o užtarėja, maldaujanti rūsčiojo Sūnaus ar Tėvo pasigailėjimo nusidėjėliams.
Kitos danguje atsidūrusios moterys – kankinės (šv. Barbora, šv. Kotryna, šv. Liucija ir kt.), kurių šventumas beveik visada pelnytas per kūno kančią, skaistybės gynimą iki mirties, atsisakymą savo valios ir fizinį sunaikinimą. Kančia paversta vienintele moters dorybe.
Ir dar žinome Ievą – nusidėjėlę, kuri panoro pažinimo, pasitikėjo savo smalsumu, paragavo uždrausto vaisiaus ir atnešė pražūtį visai žmonijai. Todėl žemiškoji moteris tūkstantmečius laikyta įtartina, nešvari, gundanti, silpno proto ir kalta dėl visuotinio nuopuolio. Jos bausmė – „su skausmu gimdysi vaikus, ir tave trauks prie vyro, o jis tave valdys“ (Pradžios knyga). Vienintelis būdas išpirkti Ievos kaltę – tapti panašia į Mariją: atsisakyti seksualumo, ambicijų, asmeninio balso, pykčio, suvereniteto ir tapti besąlygiškai pasiaukojančia tarnaite šeimai ar bažnyčiai.
Ir štai į sceną įžengia Hekatė...
Hekatė nepriklauso niekam. Ji neturi oficialaus sutuoktinio, nėra jokio dievo „antroji pusė“, nėra pavaldi tėvui ir neatsiskaito jokiam valdovui.
Jos galia kyla iš jos pačios pirminės prigimties, kuri priklauso tik jai vienai. Senovės graikai ją vadino Parthenos – moteriškoji jėga, kuri yra pilnavertė, suvereni ir išbaigta pati savaime.
Pasibaigus dievų ir titanų karui, kai naujasis valdovas Dzeusas perskirstė visatos valdas, prieš Hekatę jis nusilenkė: neatėmė nė vienos jos senosios teisės ir pripažino jos laisvę veikti danguje, žemėje ir jūrose. Ir visgi Hekatė nesikrausto į Olimpo rūmus. Jai nereikia dangiškų menių, nereikia intrigų, ji nesivelia į kovas dėl įtakos ir nesinaudoja mirtingaisiais savo asmeninėms dramoms tenkinti.
Ji renkasi gyventi nuošalioje oloje, prie namų slenksčių, miesto vartų ir trišalėse kryžkelėse. Ji nebaudžia savo ieškotojų už netinkamą tarnystę, nes jai nereikia nei garbintojų armijos, nei pataikavimo. Ji veikia ne kaip emocinga valdovė, o kaip fundamentalus kosminės ekosistemos dėsnis. Ji ateina į pagalbą ne iš sentimentalaus gailesčio, o kaip virsmo vedlė, suteikianti prieglobstį tiems, kurie neranda jo niekur kitur.
Hekatė nesibjauri tamsa ar dvasiniais nešvarumais. Ne todėl, kad pati būtų tamsi, o todėl, kad ji neša šviesą ir moka valdyti ugnį ten, kur kiti bijo net pažvelgti. Jos esmę atskleidžia šimtai senovinių vardų, liudijančių jos energetines funkcijas:
Tai, kad šiandien tūkstančiai žmonių visame pasaulyje vėl gręžiasi į Hekatę, nėra atsitiktinė interneto mada ar trumpalaikis socialinių tinklų reiškinys. Tai dėsningas, giluminis archetipinis atsakas į dabartinę pasaulio būklę:
1. Kolektyvinis slenkstis
Kai griūva senos socialinės struktūros, dogmos ir institucijos, o ateitis kelia nerimą, žmogus instinktyviai nusisuka nuo taisykles kuriančių „komforto dievų“. Mums nebereikia saldaus, infantilaus dvasingumo – mums reikia vedlės, kuri nebijo tamsos, neišsigąsta chaoso ir moka pervesti per krizę.
2. Moters suverenitetas ir nepriklausomybė
Patriarchatas tūkstantmečius vertė moterį rinktis tarp kaltės (Ieva) ir savęs atsižadėjimo (Marija). Hekatė sugrąžina teisę į trečiąjį kelią: moteris gali būti pilnavertė, suvereni ir šventa pati savaime. Be prievolės tarnauti, be poreikio kam nors įtikti, valdanti savo ribas, savo ugnį ir gerbianti savo šešėlius. Hekatei nereikalingas vyro patvirtinimas ar jos įgalinimas. Jos vertė nenusakyta paklusnumu vyrui ar vaikų gimdymu.
3. Pabėgimas nuo dvasinio infantilumo
Vis daugiau žmonių nebenori religijos, kurioje reikia klūpoti ir jaustis bejėgiu nusidėjėliu. Hekatei nereikia tarnų – jai nereikia pataikavimo ar aklos baimės. Jai reikalingi suvereniai mąstantys žmonės, pasirengę prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir tapti tiesioginiais šviesos laidininkais materijoje.
Hekatė sugrįžta būtent tada, kai civilizacija stovi trišalėje kryžkelėje. Ji stovi prie slenksčio, laiko iškeltą deglą ir laukia tų, kurie turi drąsos pažvelgti tiesai į akis. Ji nesiūlo stebuklingo išsigelbėjimo vietoje mūsų – ji duoda šviesą tamsoje, kad savo kelią savo pačių kojomis nueitume patys, net jei juodoje tamsoje matome vos kelis žingsnius į priekį.