Hekatė – unikali deivė, nes yra, ko gero, vienintelė dievybė, kurios charakteris, savybės keitėsi per amžius ir net dabar ji yra gyva - jos pasekėjų gretos sparčiai auga. Matyt tai susiję su tuo, kad gyvename labai neramiais laikais, o Hekatė su savo ryškiai šviečiančiais deglais pasirodo ten, kur tamsa yra tirščiausia, o situacija beviltiškiausia ir niekas daugiau neturi galios (ar drąsos) padėti.
Profesorius Ronaldas Huttonas, viešosioje paskaitoje „Hecate: Mistress of Magic“, skaitytoje Gresham koledže, pasakojo, kad dauguma antikos dievų neturi biografijos – jie arba pasirodo jau pilnai suformuoti ir nesikeičia per visą epochą, arba patiria trumpą virsmą pačioje pradžioje ir sustingsta.
Hekatė priklauso tai išskirtinei dievybių mažumai, kuri kartu su žmonių visuomene perėjo visą radikalių pokyčių seką ir kiekvieną jos etapą galima tiksliai atsekti per rašytinius bei archeologinius šaltinius.
Hekatė nėra kilusi iš Graikijos. Ji buvo pagrindinė, dominuojanti Karijos (dabartinė pietvakarių Turkija) deivė, globojusi bendrąją gerovę, gyvybę, mirtį ir visą regioną.
Jos vardas kilo iš išnykusios karijų kalbos, todėl tikrosios jo šaknies reikšmės nežinome. Tačiau IX–VIII a. pr. m. e. pakrantėje įsikūrę graikai pritaikė jos vardą pagal panašiai skambančius savus žodžius:
Hesiodas savo veikale „Teogonija“ (apie 700 m. pr. m. e.) užfiksavo, kad aukščiausiasis dievas Dzeusas, pasibaigus 10 metų trukusiam karui su titanais, buvo taip sužavėtas Hekate, kad paliko jai išskirtinę privilegiją laisvai veikti visose trijose kosminėse sferose – danguje, žemėje ir požemyje (jūroje), kai tuo tarpu visus kitus titanus (Hekatė taip pat titanidė) griežtai nubaudė.
Ankstyvuoju laikotarpiu Hekatė buvo vaizduojama kaip labai geranoriška: padėjo siekiantiems gerovės, saugojo keliautojus, kelius ir vartus. Jos rankose atsirado raktai durims atrakinti, o vizualiai ji buvo vaizduojama kaip jauna mergina su deglu ir medžiokliniais šunimis (beveik identiškai Artemidei).
V a. pr. m. e. Atėnuose Hekatės kultas patyrė lūžį. Kad apsaugotų priėjimus prie namų ar kelių, atėniečiai ėmė ją vaizduoti trilypę – su trimis galvomis ar trimis kūnais, žvelgiančiais į tris skirtingas puses. Dėl šios priežasties jai šventomis tapo trišalės sankryžos. Tačiau senovės graikams naktinės kryžkelės buvo nejaukios, pavojingos vietos, kur kaupiasi dvasios ir šmėklos. Deivei buvo dedikuotas tamsusis Mėnulis (laikas, kai dvasios aktyviausios). Kiekvieną mėnesį per tamsųjį Mėnulį atėniečiai atlikdavo apeiginį namų apvalymą, o likučius ir atnašas palikdavo sankryžoje kaip „Hekatės vakarienę“.
Šie atributai pamažu suteikė jai grėsmingą reputaciją. Jos ikonografijoje atsirado žybsinčios akys, gyvatės plaukuose ir požemio dvasių palyda. Kadangi graikams magija (mageia) atrodė pavojingas, ardantis veiksmas, IV a. pr. m. e. įsitvirtino nuostata: jei magas nori priversti piktąsias dvasias jam tarnauti, jis privalo gauti Hekatės sutikimą.
II–IV a. po Kr. nedidelė pagonių intelektualų grupė – neoplatonikai – visiškai atmetė liaudišką „gąsdinančios burtininkės“ įvaizdį. Jiems reikėjo dievybės, per kurios ritualus (teurgiją) žmogaus siela galėtų tiesiogiai susijungti su dieviškuoju protu. Kadangi Hekatė nuo Hesiodo laikų turėjo teisę laisvai keliauti tarp dangaus, žemės ir požemio, ji tapo tobulu tiltu tarp materialaus žmogaus ir transcendentinio dieviškumo.
Chaldėjų orakuluose Hekatė imta regėti kaip Soteira (Išganytoja) – tyra, beformė šventoji ugnis, iš kurios sklinda balsas, nusileidžiantis į žmones ar statulas ir suteikiantis dvasinę išmintį. Profesorius Huttonas toje savo viešoje paskaitoje pateikė istorinį liudijimą apie paskutinį pagonių imperatorių Julianą Atskalūną, kuris apie 360 m. po Kr. Efese dalyvavo filosofo Maksimo teurginiame rituale, kur Hekatės statulos rankose deglai staiga užsiliepsnojo patys.
Žlugus antikai ir įsitvirtinus krikščionybei, Hekatė pasitraukė iš gyvojo kulto į Europos meną, teatrą ir literatūrą (pvz., Šekspyro „Makbetą“), tapdama tamsiųjų ir gąsdinančių dieviškojo moteriškumo pusių personifikacija. Profesorius Huttonas paskaitoje sako, kad XX a. viduryje, atsiradus moderniajai pagonybei ir ritualinei magijai, Hekatė vėl tapo „aktyvia“, praktikuojama deive, užimančia nepaprastai galingą vietą šiuolaikiniame pasaulyje – tai reta ir įspūdinga lemtis buvusiai regioninei Karijos globėjai.