Tyla, kurioje gali ilsėtis

Tyla, kurioje gali ilsėtis

Kažkada, senų senovėje nusipirkau ir kaip sugertukas sugėriau Omraam Mikhael Aivanhov knygą "Tylos kelias". Knyga išleista 2010 metais, turbūt panašiu metu ir perskaičiau. O dabar, po 14 metų, grįžtu atgal į Tylos temą, bet jau su nauju suvokimu ir su per tuos metus įgytu patyrimu.

Toli Tylos nebuvau nuklydusi, juk ne veltui ~8 metus gyvenu vienkiemyje, tačiau kai šių metų sausio pradžioje viename renginyje pasidarė fiziškai bloga nuo per didelio garso, vėl ėmiau tyrinėti Tylos temą.

Tame renginyje pasijaučiau taip, tarsi kiekviena kūno ląstelė, apsvaigusi nuo kurtinančio triukšmo, apsivėmė. Dar niekada nesu to patyrusi.

Iš pradžių negalėjau suprasti kas man darosi, nes kitiems žmonėms buvo gera, linksma, na, gal šiek tiek per garsu. Man irgi būtų buvę visai smagu, nes buvo ir daug mielų pažįstamų, ir šiaip fainų žmonių, bet kuo toliau, tuo blogiau jaučiausi, nors atsitraukiau kiek galėdama toliau nuo salės. Kitą dieną save bandžiau atgaivinti tyloje, bet liūdnai supratau, jog gydančią Tylą ne taip paprasta sukurti.

Šis įvykis man padėjo labai ryškiai pajusti, kas tai yra Tyla ir kas yra Triukšmas. Neperdėsiu pasakydama, kad Tyla yra gyvybė, gijimas. O Triukšmas yra irimas, mirtis.

Beje, prieš kalbėdama toliau, noriu pasakyti, kad mano jautri reakcija į didelį garsą yra visai ne mano nušvitimo ir aukštų vibracijų pasekmė :D Tai elementarus, banalus vegetatyvinės nervų sistemos išėjimas iš rikiuotės. Mano nuomone ši priežastis, nors ir ne tokia romantiškai didinga, yra žymiai geresnė už "nušvitimą", nes žinau, ką turiu padaryti, kad vėl gyvenčiau pilnavertį, o ne baisaus ir triukšmingo pasaulio apribotą "aukštų vibracijų "gyvenimą. :) Beje, tokių kaip aš, turinčių neadekvačiai jautriai reaguojančią vegetatyvinė nervų sistemą, yra labai daug. Tokiems kaip aš ypač svarbu išgirsti apie Tylą ir jos svarbą gyvenime.

Tai va, bandydama nuraminti savo vargšes, didelio garso užkratytas ląsteles tyloje, supratau, kad Tyla, deja nėra vien tik didelio garso nebuvimas. Kiekvieno žmogaus Triukšmas prasideda jo galvoje.

Kai skaitydavau daug paskaitų važinėdama po Lietuvą (ir ne tik), arba pravedusi mokymus internetu, vakare prieš miegą išeidavau su savo šuniu Guziku į lauką pasivaikščioti ir, bevaikščiodama, po kiek laiko atkreipdavau dėmesį kaip tylu aplink ir kaip triukšminga mano galvoje. Pastebėjusi išorinės tylos ir vidinio triukšmo kontrastą, persijungdavau į išorinę tylą, tada ir vidinis triukšmas ramiai užgesdavo, užlietas tylios aplinkos harmonijos.

Čia slepiasi paradoksas - vieniems, tokiems kaip aš, išorinė tyla yra vertybė, nes kontrastuoja ir taip padeda aiškiai pamatyti savo vidinį triukšmą, o tada imtis priemonių netvarkai susitvarkyti (triukšmas, disharmonija, netvarka, nešvara man yra sinonimai šioje temoje.) Tačiau kiti nepakenčia išorinės tylos dėl tos pačios priežasties, dėl kurios aš ją mėgstu - nes ji kontrastuoja ir parodo vidinį triukšmą, chaosą, netvarką, disharmoniją. Tokie žmonės bėga nuo tylos į nuolatinį garsą, bruzdesį, veiksmą. Jie nuolat kažko klausosi - muzikos, paskaitų, laidų, žmonių. Arba vis patys kalba - gyvai susitikę, telefonu, susirašinėja audio ir/ar tekstinėmis žinutėmis. Jie negali pabūti vieni, nes negali pakęsti savo pačių keliamo vidinio triukšmo, todėl bėga į išorinį triukšmą, kuris apgaubia ir savo garsumu paslepia vidinį disonansą.

Esu ne kartą sakiusi - galvojimo meistras yra ne tas, kuris moka protingai, logiškai mąstyti, o tas, kuris gali ir negalvoti, ypač tada, kai nereikia galvoti. Vesdama konsultacijas dažnai stabdau žmogų ir aiškinu, jog neprašiau galvoti, prašiau visai kitų dalykų :) Net jei žmogus išsijuosęs analizuoja praeities įvykius, norėdamas atrasti savo dabartinio blogo gyvenimo priežastis ir jas suprasti, tik nuvargsta, o ne pradeda gyventi geriau. Nes ne tame esmė! Vien sugalvoti, suprasti, prisianalizuoti, racionalizuoti, išsikalbėti neužtenka, kad įvyktų realus pokytis gyvenime!

Aš neneigiu protinės veiklos reikalingumo, labiau jau kalbu apie tai, kad įkliuvę į nenutylančio galvojimo spąstus, žmonės galuojasi nuo savo pačių keliamo vidinio triukšmo, jaučiasi nuvargę, išsekę, niekaip negalintys normaliai pailsėti. Triukšme neįmanoma pailsėti, atsistatyti, sveikti. Labai daug žmonių ieško vidinės ramybės, kitaip tariant - vidinės tylos, bet ieško jos minčių pilnoje galvoje, protingų knygų skaityme, protingų paskaitų, filmų žiūrėjime, kurie sukelia dar daugiau minčių, taigi lieka dar mažiau tylos, kurioje galime atsipalaiduoti ir ilsėtis, sveikti, atsistatyti, sustiprėti.

Nežinau ar atkreipei dėmesį, tai parašysiu atskirai, kad tikrai pastebėtum - visas mintis be išimties priskiriu triukšmo kategorijai. Gal ne visai triukšmo, gal labiau garso kategorijai. Visos mintys kuria "garsą". Vienos mintys yra garsesnės ir stipriau išmušančios iš pusiausvyros, kitos tylesnės, malonesnės, gražiau skambančios, bet visos mintys kuria "garsą", o jo skambėjimui reikalinga energija. Kuo daugiau galvoji, tuo daugiau energijos išeikvoji. Kai kada žmogus tiek prisigalvoja, prisikalba, kad nebeturi energijos realiam veiksmui atlikti. Tai vat ir gaunasi keistai - kuo daugiau galvoji, tuo daugiau triukšmo sukuri galvoje. Triukšme negali ilsėtis ir negana to, dar ir savo energiją eikvoji, kad palaikytum vidinį triukšmą, kuris alina.

Dar grįžtu prie pozityvių, gražių minčių. Anksčiau, jei pasitaikydavo proga pamedituoti ir nieko negalvoti, vis tiek atkakliai laikydavausi įsikabinusi savo gražių minčių. Man mano gražiosios mintys, svajonės atrodė daug brangesnės, svarbesnės už galimybę patylėti galvoje. Dabar taip nebemanau. Manau, kad cirkonis yra gražus akmuo, bet jis - ne deimantas. Cirkonis - labai geras akmuo... kai neįperki deimantų. :) Gal ne visai iki galo tikslus pavyzdys, bet, manau, supranti, ką noriu pasakyti. Ir, beje, nereikia rinktis arba cirkonio, arba deimantų. Galima turėti juos abu, lygiai kaip ir nereikia rinktis arba Tylą, arba pozityvias mintis, galima jas turėti abi. Būdamos kartu jos viena kitą sustiprina, papildo, išplečia.

Vidinė Tyla padeda išgirsti Tiesą apie save ir savo gyvenimą. Kiek daug žmonių ieško atsakymų į savo svarbius klausimus ne Tyloje, o kurdami minčių triukšmą. Kiek daug yra tokių, kurie vietoj to, jog nutiltų ir Tyloje išgirstų save, mieliau bėga pas kažką kitą, kuris teigia galįs apie visus viską papasakoti. Kadangi vedu konsultacijas ir su Taro kortomis, tad vis turiu progą klausiantiems paaiškinti, jog ne buriu, o padedu geriau save išgirsti, su savimi pasikalbėti, su savimi pasitarti. Tai po tokio paaiškinimo vos vienas kitas lieka, nes nori save išgirsti. Žmonės dažniausiai nori ne išmokti save girdėti, o surasti kažką, kas jam viską apie jį papasakotų.

Tyloje gali ilsėtis, sveikti, girdėti Tiesą apie save, apie kitą žmogų, apie savo gyvenimą, praeitį, ateitį. Tyloje gali girdėti Tiesą apie Pasaulį. Išvis, kokia nuostabi Pasaulio magija skleidžiasi Tyloje!

Žmogus pasimeta tarp savo tūkstančio minčių, išsenka jų keliamame netylančiame garse ir neberanda išėjimo iš savo proto labirintų. Kuo daugiau galvoja, tuo daugiau viskas ima atrodyti labai svarbu, labai reikšminga. Jis nustoja atskirti, kur yra realybė, o kur tik jo minčių sukurtos iliuzijos. Ir kuria vis naujas ir naujas mintis vietoj to, kad sustabdytų jų srautą ir pailsėtų Tyloje. Jei tik žmonės žinotų, kaip lengva nutildyti mintis ir ilsėtis! Beje, net ir žinodami, nebūtinai kurtų Tylą savo galvoje! Kad mėgtum Tylą, turi mėgti ir save, nes nerimastingoms mintims nutilus imi girdėti Tiesą apie save. O jei nenori, bijai save išgirsti, nevertini savęs, todėl "neturi laiko" savęs girdėti, kam tau Tyla?

Todėl, ir vietoj išorinės tylos, kuri gali nuvesti į vidinę tylą, didelė dalis žmonių renkasi išorinį triukšmą, kad jis užgožtų, užmaskuotų vidinį erzelį. Kitaip tariant, nuo savo vidinio triukšmo renkasi poilsį didesniame išoriniame triukšme.

Beje, prisipildžius tyla ir harmonija, taip pat norisi triukšmo! Taip jau yra, kad mes esame visados kintantys, nuolatos einantys nuo vienos būsenos į kitą - iš tylos į triukšmą, iš triukšmo į tylą.

Ties mintimis vidinis triukšmas ne baigiasi, o tik prasideda, nes kiek triukšmo keli savo galvoje, toks triukšmas atrodo normalus ir išorėje. Pvz., daiktai namuose taip pat kelia triukšmą. Dulkės, šiukšlės, netvarka, išmėtyti, sujaukti, ne vietoje padėti daiktai, jų perteklius arba tau negražūs daiktai - visa tai kelia triukšmą, net jei tų daiktų ir nematai. Pvz., nepakloji ryte lovos, išeini į kitą kambarį arba išvažiuoji į darbą, o sujaukta lova stovi ir rėkia tau į pasąmonę.

Namų tvarkymas apskritai yra atskira ir milžiniška tema, kuria aš būtinai plačiai pasidalinsiu kažkada. Dabar tik pasakysiu, kad visi neaiškūs, pamiršti daikčiukai, nugulę stalčiuose, spintelės, sandėliukuose, lygiai kaip ir visi reikalingi, naudojami, mylimi daiktai, visi jie skleidžia "garsą", kurio negirdi ausimis, bet girdi pasąmone. Panašiai kaip visos mintys skleidžia "garsą", taip ir visi daiktai, kurie vienaip ar kitaip egzistuoja tavo gyvenime, skleidžia "garsą". Kai per daug skirtingų, nesuderintų garsų, kyla triukšmas.

Keistas dalykas, sąmonė labai greitai pripranta ir nustoja matyti daiktų perteklių, disharmoniją, netvarką ir pan. Protas paslaugiai prigalvoja daug visokių svarių priežasčių, pateisinimų, vengimo, atidėliojimų, kodėl viskas yra gerai taip kaip yra dabar, kodėl nieko nereikia keisti. Bet pasąmonė nieko nepamiršta, nei vieno daikčiuko, kurį sąmonė pamiršo. Pasąmonė fiksuoja visą chaosą, disharmoniją, daiktų keliamą triukšmą.

Aš dabar labai tuo užsiimu - Tylos namuose sukūrimu. Būtent taip ir jaučiuosi, po truputį, po kampą, po spintelę ar stalčių išvalydama nuo erzelio. Jaučiu kaip kūnas ir psichika atsipalaiduoja, nes nebereikia eikvoti energijos "nematau, netrukdo, nesvarbu" blokui palaikyti. Nebereikia eikvoti jėgų, kad "negirdėčiau" daiktų keliamo triukšmo, nes jis mažėja, tyla. Tad vis labiau galiu atsipalaiduoti ir ilsėtis ramioje, harmoningoje tyloje.

Beje, jei tau patinka, kuo dalinuosi, greičiausiai patiks ir bus naudinga prenumerata "7 čakros - 7 gyvenimo sritys - 7 savaitės". Ten daug užduočių, meditacijų sudėjusi esu.