Skaldyti ir valdyti
"Divide et impera" (lot) - tai karo strategija, kurią sėkmingai taikė Aleksandro Didžiojo tėvas, Makedonijos karalius Filipas II Makedonietis, valdydamas šalį nuo 359 m. pr. m. e. Ši geniali strategija yra tobulai efektyvi kalbant ir apie kasdienį gyvenimą, tvarkymąsi su įvairiais iššūkiais.
Ar kalbėtume apie darbus, kuriuos reikia nudirbti, ar apie problemas, kurias reikia išspręsti, žmogus visada jaučia įtampą, pasimetimą, nerimą, nepasitikėjimą savimi arba linksta iš anksto nuleisti rankas ir net nebandyti nieko daryti tada, kai jam darbai, problemos atrodo labai didelės, sudėtingos, labai svarbios, reikšmingos. Jam atrodo maždaug taip - darbas/problema tokia didelė ir svarbi, o aš toks mažas ir menkas...
Triuką, apie kurį papasakosiu, atradau prieš keletą metų, kai susivokiau, jog esu iš tų, kurie nesąmoningai renkasi patį sudėtingiausią kelią pačiai menkiausiai problemai spręsti.
Yra žmonių, kurie ieško kaip padaryti, kad viskas būtų kuo paprasčiau ir lengviau, o yra žmonių, kurie gali savimi didžiuotis tik tada, kai per kraujus, per prakaitą, per aukas, kančias, per sunkumus kažko pasiekia.
Pas mus tautoje apskritai vyrauja kančios kultas, sunkiai dirbančios ir nieko neuždirbančios darbo liaudies kultūrinis paveldas, turtingai ir lengvai gyvenančių buožių nubuožinimas, o pasakose tik kvailelis trečiasis brolis Jonas veda karalaitę, kuri už jį visus sunkumus įveikia ir tai padaro dėl to, kad pats jis - nelabai protingas, todėl sunkumų savarankiškai įveikti negali. Pas mus yra istoriškai susiformavęs pasąmoninis įsitikinimas, jog sekasi tik kvailiams, sukčiams arba tinginiams. O dori žmonės savo sąžiningus darbus gausiai laisto prakaitu. Todėl, jei kažkas gaunasi lengvai, negalima tuo didžiuotis. Čia pirma priežastis, dėl ko nesąmoningai renkamės sudėtingiausius problemų sprendimo būdus - negalima didžiuotis tuo, kas gaunasi lengvai.
Antroji priežastis taip pat yra susijusi su sprendžiamos problemos išdidinimu, sureikšminimu. Tuomet atrodo, kad tokia didelė problema negali būti išspręsta lengvais būdais. Didelės problemos turi būti sprendžiamos sudėtingai. Ilgai trukusios bėdos turi būti sprendžiamos ilgai. Jūs neįsivaizduojate, kiek kartų per konsultacijas ar kursus girdėjau frazę, kad jau šitam klausimui išspręsti man gyvenimo neužteks... Ir kai žmogus iš anksto šventai tiki, kad tokia svarbi ir reikšminga problema negali būti taip lengvai ir greitai išspręsta, jis jos dažniausiai ir nesprendžia. Nes o kam, jei tik veltui sugaiši laiką? Jei gyvenimo neužteks, tai geriau jau susitaikyti ir prisitaikyti, nei tuščiai eikvoti laiką ir energiją.
Ką noriu tuo pasakyti, tai kad ne problemos yra neišsprendžiamos, o sprendimo būdai, kuriuos žmogus sugeba sugalvoti. Ir sprendimo būdus jis galvoja pagal savo vidinį pasaulio suvokimą. Jei jo pasaulyje negalima savimi didžiuotis kažko pasiekus per daug lengvai, tad ir jam svarbių klausimų jis nespręs lengvai, net nematys tokių paprastų būdų.
Polinkis viską išdidinti, sureikšminti, apsisunkinti labai trukdo absoliučiai visose gyvenimo srityse. Pvz., žmogus nežengs ir pirmo mažo žingsnio link savo tikslų, nes iš anksto bijos pervargti po 101.237-to žingsnio, o tiek jam atrodys būtina nueiti, kad nors kažkas pasikeistų. Saugos save nuo to, kad 10.159-ąjame žingsnyje gali susidurti su kažkuo, ko galbūt negalės išspręsti. Nežengs net vieno mažo žingsnelio dėl to, kad įsivaizduos, jog būtinai reikės nueiti 321.785 žingsnius, o jų visų iš anksto numatyti nesugeba.
Polinkis apsisunkinti veda žmogų prie susikoncentravimo į tai, ko jis negali padaryti. Maždaug, norėčiau pakeliauti po Pasaulį. Bet tam reikia pinigų, kurių neturiu, tam reikia namiškių palaikymo, kurio neturi. Tam reikia mokėti kalbas, kurių nemoku. Tam reikia darbo, kuris nepririštas prie konkretaus adreso, kurio neturiu. Tai va, viskas, nieko neturiu, nieko negaliu, niekas man neleidžia daryti ko norėčiau. Viskas labai sudėtinga, neįgyvendinama. Tai susitaikysiu ir prisitaikysiu.
Arba kitas pavyzdys, žmogus jaučiasi nuolat pervargęs, nuolat neišsimiegojęs, išsiderinęs, įsitempęs. Ir sugalvoja, kad gerai jaustųsi tik tuo atveju, jei neturėtų darbo, kurį dabar turi, vyro/žmonos ir vaikų. Tada žmogus galvoja, kad turi rinktis - arba visada jaustis absoliučiai šūdinai, arba išeiti iš darbo, palikti vyrą/žmoną, atiduoti jam/jai savo vaiką. Todėl renkasi jaustis šūdinai, nes tai atrodo geresnis pasirinkimas, nei visus ir viską palikti. O kadangi pasąmonėje tiki, kad sudėtingos problemos gali būti sprendžiamos tik sudėtingais būdais, apie kažką paprastesnio ir lengviau įgyvendinamo net nesusimąsto.
Štai čia ir ateina į pagalbą geniali strategija "skaldyk ir valdyk". Ji padeda mintis perorientuoti iš paieškų, ko negali padaryti, ko per daug, kas nevaldoma į tai, ką gali padaryti.
Pavyzdžiui, tomis dienomis, kai dėl kokių nors priežasčių neturiu energijos kažką daryti, o reikia tiek daug padaryti, bet aš visiškai nieko nenoriu, paklausiu savęs labai paprasto dalyko - o ką visgi galėčiau padaryti? Nes kai galvoju apie tai, ko nenoriu, ko negaliu, kam neturiu jėgų, aš ir darau tai, apie ką pasakojau anksčiau - mintis nukreipiu į paieškas įrodymų, faktų, argumentų, kodėl problema arba darbas yra neįgyvendinamas. Todėl tokiais atvejais nesiginčiju su savimi ir neverčiu daryt kažko per prievartą. Vietoj to sutinku su savimi, kad gerai, va viso šito negaliu, nenoriu ir nedarysiu, bet galbūt yra kažkas, kokia nors lengva smulkmenėlė, kurią galėčiau padaryti? Ir paprastai visada ta smulkmenėlė atsiranda. O kai ją padarau, paklausiu vėl savęs -gal dar kažką galėčiau padaryti, dar kokią nors nedidelę smulkmenėlę? Dažniausiai ir ją galiu padaryti. Taip nuo to pasikartojančio galėjimo kažką padaryti, viduje ima augti įgalinimo jausmas. Kitaip tariant, kuo labiau galvoji apie tai, ko negali, tuo bejėgiškesnis jautiesi. Bet kuo daugiau galvoji apie tai, ką visgi galėtum padaryti ir darai tai, tuo daugiau galėjimo jausmo savyje generuoji ir nuo to jausmo pasikrauni!
Dar kitas pavyzdys, reikia namus sutvarkyti, o tiek daug visko! Negaliu visų namų sutvarkyti, neturiu tiek laiko, neturiu energijos!!!! Tada sakau sau, kad gerai, visų namų iškart negaliu sutvarkyti, bet gal kažką galiu padaryti dabar? Na, galbūt galiu išsiurbti grindis viename kambaryje. Išsiurbiu. Gal dar kažką galiu padaryti? Galiu išplauti indus. Išplaunu. Gal dar kažką galiu? :)
"Skaldyk ir valdyk" kasdieniame gyvenime reiškia, kad įgudus didžiausias problemas skaldyti į suvaldomus gabaliukus ir darant tai reguliariai (primenu anksčiau siųstus laiškus apie savi-discipliną), galima pasiekti labai labai daug!
Sėkmingi žmonės nuo nesėkmingųjų tuo ir skiriasi, kad pirmieji turi viziją, strategiją, planą, discipliną ir eina į priekį tokiais žingsniais, kokiais gali. O nesėkmingieji galvoja apie tai, ko negali padaryti, visą gyvenimą vien tik gesina gaisrus ir tikisi, kad kažkaip kažkas kažkada savaime pagerės, nes juk gyvenimo neužteks tokias dideles kaip jų problemas išspręsti... :)
|
