Savivertė

Savivertė

Dažnai kalbu apie tai, kad žmogaus pats svarbiausias instinktas yra savisaugos, tik vis neužakcentuoju, ką gi taip aršiai saugo ta mūsų psichika?

Ogi... savivertę.

Kiek sveikai žmogus jaučia savo egzistavimo vertę, tiek ir jaučiasi turįs teisės gyventi šioje žemėje. Turiu omeny, sveika savivertė yra tada, kai žmogus jaučiasi patogiai ir saugiai paprasčiausiai egzistuodamas šiame Pasaulyje, jaučiasi vertas būti dėl to kad jau yra, o ne dėl to, kad nusipelnė ar užsitarnavo. Todėl tie, kurių savivertė išėjusi iš pusiausvyros, visada jaučiasi nesaugūs, bijo, nerimauja, nes giliai viduje, pasąmonėje nesijaučia nusipelnę gyventi.

Kai jaučiasi vertas čia būti, nes jau yra, žmogus atsipalaidavęs realizuoja save, jaučia visus įmanomus jausmus (o ne tik pozityvius), kuria įvairius santykius, mokosi, auga su smalsumu, o paslydęs, nukritęs paprasčiausiai atsikelia ir nesureikšminęs gyvena toliau.

O va žmogui su žema saviverte kiekvienas žingsnis yra minų laukas - grėsmė jo vertei, taigi ir teisei gyventi. Dėl to jis visomis išgalėmis ir, kaip taisyklė, destruktyviai, bando savo vertę apsaugoti. Elementarus pavyzdys - turi idėją, bet vis atidėlioji, vengi ją pradėti įgyvendinti, kuri pasiteisinimus, ieškai argumentų, kodėl dar ne dabar. Ir viskas tik dėl to, kad kažkuria sąmonės ar pasąmonės dalimi tiki, jog nepavyks, ir žinai, kad tada, kai nepavyks, tu pamatysi faktus, įrodymus, jog esi nieko vertas nevykėlis. Todėl tam, kad vertė dar labiau nenukristų, mieliau jau nedarai nieko, kas gali nepasisekti, kas naujo, ką reikia mokytis. Verčiau užsiklijuoji sau etiketę "ai, tingiu" arba "ne ne ne, aš tai nieko nesuprantu technologijose", taip apsaugodamas save nuo aplinkybių, kuriose teks stoti į akistatą su jausmais, kai kažkas nepavyksta.

Dar vienas pavyzdys, kaip iškreiptai žmogus sau keliasi savivertę - kiekvieną dieną jaučiasi pervargęs, nes visiems labai reikalingas, visi iš jo visko nori, visi ant jo krauna atsakomybes, visais reikia pasirūpinti ir visus reikia išklausyti.

Nuovargis prideda reikšmingumo. Nes tie, kurie labai svarbūs, reikšmingi ir visiems reikalingi yra pavargę. O veltėdžiai tinginiai, aišku, kad nėra pavargę, nes nieko naudingo nenuveikė.

Geri, pareigingi darbuotojai yra pavargę. O tie, kurie visą darbo dieną "skrolina" TikTok'ą - nepavargę.

Kas turi daug atsakomybių, yra pavargę. Kas už nieką neatsakingi – nepavargę, nes gi jiems niekas nerūpi.
Nuovargis suteikia tam tikrą statusą, padeda jaustis išskirtiniu, svarbiu, daug veikiančiu - vertu gyventi šioje žemėje tarp žmonių, kuriems tiek daug vertės sukūrė.

Blogiausia, kad visa savi-destrukcija, nesąmoningai priskirta savo vertei kurti ir saugoti, retai kada suvokiama kaip problema, kurią reikia spręsti. Žmogus gali suprasti, kad turi problemų, gali net metų metais klausytis paskaitų, vaikščioti į kursus, skaityti įvairias knygas, bet visada apeis neprisilietęs aplink savo psichikos darinį, kurį nejučia susikūrė, kad apsaugotų savivertę

Prieš kurį laiką rašiau laišką, kad visur kur problemos, kur stringi, visur slepiasi baimė. O dabar prie to pridursiu, kad po ta baime slepiasi kažkuris žemos savivertės aspektas, kurį psichika savi-sabotuojančiais, destruktyviais būdais saugo.

Prašau atkreipti dėmesį į žodžius "kažkuris žemos savivertės aspektas", nes taip, užtenka tik aspekto, o ne visos žemos savivertės. Tai dar viena priežastis, dėl kurios žmonės neatpažįsta savo žemos savivertės pasireiškimo, nes ji ne visa žema, o tik tam tikrose situacijose, tam tikrais aspektais. Dėl to kai kada žmogus negali suprasti, kas vyksta, kodėl nesiseka kažkurioje srityje, o prakalbus apie savivertę nustemba, nes gi, bendrai paėmus, nesijaučia "žemiau plintuso".

Pradėjau rašyti savivertės temą laiške ir jaučiu, kad nežinau net kur padėti tašką ir atsisveikinti, nes tai - tokia plati, įdomi ir svarbi tema! Mažiausiai penkis metus studijuoju pačius įvairiausius savivertės pasireiškimus, nuo akivaizdžių iki subtilių, vos įžvelgiamų, ir kuo daugiau gilinuosi, tuo įdomiau darosi. Juo labiau, kad darosi nelabai aišku ar pati savivertės tema gali būti išsemta. Maždaug, kaip ir šis laiškas - kurioje vietoje padėti tašką ir atsisveikinti, kai galima kalbėti ir kalbėti, tęsti ir tęsti.

Todėl tiesiog atsisveikinsiu šiam kartui :) O kitas penktadienis bus jūsų komentarų aptarimo diena, kurios visada labai laukiu ir džiaugiuosi!