Reiki ir mano katė Taiga

Dažnai sutinku žmones, kurie kažkada gavo Reiki iniciaciją – pilni įkvėpimo, smalsaus virpulio ir tikėjimo, kad jų gyvenimas tuoj pasikeis. Iš pradžių jie praktikuoja, o paskui vis rečiau... kol galų gale visai užmiršta. Ir galiausiai nebeprisimena nei kaip dėti rankas, nei kaip vesti seansą.

Aš juos suprantu.

Reiki praktika niekada nebuvo sukurta atsiskyrėliams. Tai ne vienišiaus, tai bendrystės kelias. Pats Mikao Usui, Reiki pradininkas, taip pat nepraktikuodavo vienas – jis turėjo mokinių, bendraminčių, su kuriais jungėsi draugystėje ir Reiki energijoje.

Kai trūksta gyvo kontakto su energija, kai nėra nei bendruomenės, nei galimybės pačiam gauti seansų – natūralu, kad entuziazmas išsisklaido. Reiki energija švelni, subtili, ji nepanaši į greitą „nokautą“ ar stebuklingą vienkartinę tabletę. Ji veikia adekvačiai – giliai ir iš pagrindų. Bet tam reikia laiko. Ir buvimo praktikoje.

Aš praktikuoju Reiki nuo 2011 metų, o nuo 2014 esu Reiki mokytoja. Per tuos metus mačiau visko – tiek stebuklų, tiek išsikvėpimo, tiek naujo atradimo po ilgos pauzės.

Vienas iš stipriausių mano patyrimų buvo Taigos – mano katės – istorija.

Prieš daugiau nei 20 metų, vieną labai šaltą žiemos vakarą, ji įbėgo į Akropolį. Užkimusiu balseliu miauktelėjo, ir aš negalėjau atsispirti, todėl parsinešiau namo. Veterinarai nustatė plaučių uždegimą ir vilko gomurį – skylę gomuryje. Jai buvo atlikta operacija, pašalinta nosies pertvara, o paskui – dešimt metų gydymų, antibiotikų, recidyvų.

Galų gale vaistai nustojo veikti. Ji tuštinosi po savimi, vos kvėpavo, viskas blogėjo. Veterinarai nebeturėjo kuo padėti, nes nuo didesnės antibiotikų dozės imdavo vemti, o be to ir inkstai jau buvo stipriai pakitę.

Bet aš tuo metu jau buvau gavusi Reiki I pakopą. O netrukus – ir II. Reiki tapo vienintele man likusia viltimi. Dariau kontaktinius ir siunčiau nuotolinius seansus kiekvieną dieną. Nes tuo metu nebebuvo iš ko rinktis, o Reiki bent jau nepakenks.

Ir... ji pasveiko.

Gyvūnų placebo neveikia.

Vėliau ji, būdama 15 metų, paliko šį pasaulį. Tačiau nugyveno daug daug daug ilgiau, nei manė optimistiškiausi veterinarai.

Kai manęs klausia, ar aš tikiu Reiki – atsakau, kad man nereikia tikėti. Aš žinau. Savo gyvenimu, savo kūnu, savo gauruota šeima.

Štai kodėl dabar sakau kiekvienam sutiktam nebepraktikuojančiam – jei turi iniciaciją, bet nepraktikuoji, grįžk į praktiką. Jei dar neturi – ateik į seminarą ir gauk ryšį su besąlygine Dievo meile, neakinančia jaukia šviesa, ramia, nieko nereikalaujančia harmonija. Reiki ne tik subalansuoja gyvenimą, bet ir grąžina tau tavo vidinę ašį. Kai energija teka, viskas aplink ima tvarkytis savaime.

P.S. rankose laikau savo pieštą Taigos portretą