Puikybė

Labas!

Jei turi temą, kuria norėtum, kad plačiau pakalbėčiau, parašyk ;)

Puikybė

Dėkoju, Akvile, už labai gerą klausimą: "Kur riba tarp pasitikėjimo ir puikybės? Ar puikybė tai slepiama žema savivertė? Kaip puikybė susiformuoja? Ar ji gali pasitarnauti?"

Kaip jau sakiau praeitame laiške, puikybės tema yra labai svarbi. Visur gauni per galvą, kur turi puikybės. Ir, kadangi savo puikybės nepastebi, tiki, jog problema yra išorėje, o ne tavyje. Perfrazuosiu - visur, kur patiri agresyvų atsaką (arba pasyvios agresijos atsaką), kur nuo tavęs atsitraukia žmonės, ieškok savyje puikybės. "Gyvenimo pamokos", kaip tai žmonės mėgsta vadinti, taip pat paliečia tik tas sritis, kuriose turi puikybės. Kuo daugiau puikybės, tuo skaudžiau Gyvenimas kerta "per kepurę".

Puikybė ardo visuotinę harmoniją, o Pasaulis visada, visomis priemonėmis, visais būdais siekia atstatyti balansą, todėl kai nepasiduodi, toliau kabiniesi į savo iš puikybės kilusius įsitikinimus, Pasaulis "kerta per nagus" vėl ir vėl, kol paleidi.

Tema ilga ir plati, pradėsiu ją vystyti žingsnis po žingsnio.

1. Pasitikėjimas ir puikybė - tai dvi skirtingos būsenos. Ir taip, iškart galiu atsakyti, kad puikybė yra žemos savivertės destruktyvus kompensavimo būdas.

Veiksmai iš sveikos ir iš sutrikusios savivertės išoriškai gali atrodyti tapatūs, tačiau veiksmų pasekmės, savijauta, motyvai - visiškai skirtingi.

Pagrindinis skirtumas tarp pasitikėjimo savimi ir puikybės yra tas, jog savimi pasitikintis žmogus pripažįsta, kad gali klysti ir iš savo klaidų mokosi, o išpuikęs negali savęs priimti klystančio, todėl suklydęs sielvartauja, jaučia kaltę, gėdą, ieško kaltininkų, kuria pasiteisinimus.

Savimi pasitikintis ramiai ir su atsipalaidavimu priima, jog gali būti neteisus, kad jo patirtis ir ekspertiškumas turi ribas.

Savimi pasitikintys yra linkę matyti savo klaidas ir mokytis iš jų, nes savo vertės nėra sutapatinę su savo teisumu, tobulumu, išmintimi ar pan.

Savimi pasitikintis nejaučia poreikio niekam nieko įrodinėti, ginčytis, demonstruoti, nes jo vertei patvirtinti nereikalingas išorinis įvertinimas, pritarimas. Išorinis palaikymas, pritarimas, pagyrimai yra malonūs, tačiau ne vardan jų savimi pasitikintis veikia.

Savimi pasitikintis niekada nesiekia užgožti kito savo žiniomis, patirtimi ar dar kuo. Jam neateina į galvą lipti į svetimą sceną ir siekti būti apšviestu svetimos scenos rampų šviesa. Jis lengvai gali likti nepastebimas auditorijoje, tarp kitų žiūrovų ir nesibrauti į priekį, kad sužibėtų, kad atkreiptų dėmesį į save.

Savimi pasitikinčio santykis su vidiniu kritiku yra harmoningas, nes jo vidinis kritikas yra labiau vidinis tobulintojas. Tuo tarpu išpuikusio vidinis kritikas yra vidinis pasmerkėjas...

Puikybė visada pasireiškia ten, kur yra žema savivertė, nes ji žemos savivertės kompensacinis mechanizmas.

Puikybė žmogų verčia menkinti kitus. Kitaip tariant, ten, kur jaučiasi menkas, žmogus, vietoj to, kad pakeltų save, nužemina kitus, kad pasijaustų geriau.

Tai įvyksta visiškai nesąmoningai ir labai dažnai net nepastebimai. Puikybė veikia kaip erkė - eini mišku, džiaugiesi gamta, grįžti namo ir po kurio laiko supranti, jog susirgai encefalitu, užsikrėtęs nuo nepastebimai įsisegusios erkės.

Lengviausias požymis, kaip atpažinti puikybę, tai kai tiki, jog yra "jie" ir "mes":

* Mes, protingi, jie - kvaili.

* Mes sąžiningi, jie - melagiai.

* Mes dvasingi, jie - materialistiški.

Kitame laiške pratęsiu :)