Šiandien pasidalinsiu ištrauka iš savo e-knygos "Pozityvus mąstymas - vaistas nuo blogo gyvenimo?"

Šiandien pasidalinsiu ištrauka iš savo e-knygos "Pozityvus mąstymas - vaistas nuo blogo gyvenimo?"

Apie vienus Pasaulio reiškinius galvojame, svarstome ir suvokiame, kad tai – mūsų mintys. Bet galvodami apie kitus net nesusimąstome, nes gi čia „faktai“, o ne mintys. Daugeliu atvejų tie „faktai“ yra ne faktai, o tai, kaip mes interpretuojame įvairius reiškinius, ką mums asmeniškai tas ar anas reiškia. Taip pat „faktai“ būna ne faktai, o iš kartos į kartą perduotas įsitikinimas, tas pats „galvojimas“, tik jau tapęs tokia norma, jog net niekam nebe kelia abejonių.

Pavyzdžiui, buvo laikai, kai moterys neturėjo beveik jokių teisių, negalėjo nei pirkti, nei parduoti, nei įsigyti turto. Vos prieš šimtmetį buvo normalu, kad moterys neturi teisės balsuoti, nes buvo laikomos kvailos, nesugebančios rimtus dalykus daryti be vyro priežiūros, o dėl savo kūno anatomijos tinkamos tik gimdyti vaikus ir rūpintis namų buitimi. Tuo metu beveik niekas neabejojo šiuo „faktu“, netgi turėjo daug „mokslinių“ argumentų, kuriais galėjo pagrįsti savo nuomonę. Vienai pirmųjų kovotojų už moterų teises, prancūzei Olimpijai de Guž, 1791 m. parašiusiai „Moters ir pilietės teisių deklaracija“, Revoliucijos tribunolo nuosprendžiu buvo nukirsta galva, nes ji drąsiai ir viešai kovojo už moterų teises. Įsivaizduoji, Revoliucija skelbė, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo kilmės, yra laisvi ir lygūs, o moterį, pareiškusią, kad moterys taip pat yra žmonės ir turi turėti teisę į laisvę ir lygybę, nuteisė mirties bausme. Teisė balsuoti moterims Lietuvoje buvo suteikta 1919 spalio 30 d.

Žmonės per daug tiki savo žinojimu. „Žinau“ tai ne tik realios informacijos turėjimas, bet ir jausmas, o jausmas dažnai daro didesnį poveikį, nei faktai. Ir, be to, kas ta „reali“ informacija? Reali informacija yra ta, kad dabar, kai rašau šį sakinį, yra gegužės 24 d., rytas. Tai yra faktas. Bet toks faktas pats savaime nieko nereiškia, tik data kalendoriuje. O va, ką tau arba man reiškia ši data – kitas dalykas. Žmonės nuolat prisigalvoja ką reiškia tas ar anas, prisiskaito tarp eilučių ir taip stipriai „nusiinterpretuoja“ į šoną, stengdamiesi suprasti paslėptas, nutylėtas prasmes, kad pameta pačių eilučių kontekstą. Jiems realiau atrodo tai, ką jie patys sau prisigalvojo, nei tai, ką žmogus jiems pasakė.

Tai akivaizdžiai pasimato, kai žmonės rašo komentarus po kokiais nors tekstais. Pradėjo skaityti tekstą, beskaitant kažkuris sakinys surezonavo, iškėlė asociacijas, prisiminimus, sukėlė mintis. Tada žmogus nustojo skaityti tekstą ir persimetė į savo mintis - pasiginčijo su savo mintimis, kilusiomis skaitant tekstą, ir parašė komentarą, kuris atsirado iš ginčo su jo galvoje kilusiomis asociacijomis. O pats tekstas, po kuriuo buvo rašytas komentaras, nei aptarinėjo temų, kurias jis mini savo komentare, nei ką bendro turi su jo vidiniu ginču.

Jei atkreiptum dėmesį ir pastebėtum dėsningumus atidžiau, greitai pamatytum, kad galvodamas apie tai kas realu, o kas mažai tikėtina, tu tvirtai žinai. Žinai, kas buvo praeityje, žinai, kas yra dabar, žinai, kas bus ateityje. Padarei praeities įvykių analizę, žinai faktus ir dėl to žinai tendencijas, galimybes – tai, ką vadini realybe.

O ką iš tiesų žinai? Ar tikrai šimtu procentu esi tikras, kad viską žinai apie savo praeitį? Mėgstu paklausti grupės, ką jie atsimena iš šios dienos? Ar galėtum ir tu man papasakoti apie savo šiandieną? Atkreipk dėmesį, kad ne viską pasakotum, o tik tai, kas tau pasirodė reikšminga ir kas manai man gali būti įdomu arba kas praeina cenzūrą ir gali būti man papasakota. Bet taip pat yra dalykų, kuriuos šiandien darei, bet net neprisiminei. Pvz., kaip valeisi dantis. Kiek kavos gurkšnių tilpo puoduke. Kurią koją pirmą pastatei ant grindų, kai ropšteisi iš lovos. Mes ne viską prisimename net iš įvykių, kurie nutiko prieš kelias valandas. Pokalbius atsimename dažniausiai per emocijas, įspūdžius, o pažodžiui pacituoti visą diskusiją paprastai niekas negali. Ir, tuo tarpu, tvirtai tikime, kad apie savo praeitį žinom viską. O jei tas žinojimas yra tik galvojimas, mintys pavadintos „aš žinau“? O jei tai kas buvo, yra tik faktų interpretavimas, o ne tikrasis žinojimas? Mums daug kas nutinka, tačiau prisimename ne viską, o tik tam tikrus dalykus, iš kurių ir pasidarome sau savo „žinojimą“.

Jei nuoširdžiai atsakytum sau į klausimą: „ką aš dabar žinau apie savo ateitį ir savo ateities galimybes?“, greičiausiai pastebėtum, kad ne žinai, o tik įsivaizduoji kaip kas bus. Bet atrodo, lyg tai būtų ne įsivaizdavimas, o faktai, tu net neabejoji, kad tikrai žinai.

Va taip žmogus nugyvena visą gyvenimą, tvirtai tikėdamas „žinau apie kitus žmones, apie tai, kaip jie nesikeis arba kaip tik – pasikeis. Žinau, ką jie jaučia, ką jie galvoja. Žinau, viską viską žinau, tu man čia neaiškink, aš juk viską ir taip žinau!“.

Mėgstu grupėms duoti, kaip juokais vadinu, „smegenų treniruočių“, dėmesingumą lavinančių, požiūrį praplečiančių užduočių. Pvz., ir tu, prisimink ir susirašyk sąrašą dalykų, kuriuos turi dabar, nors anksčiau jie atrodė nerealūs. Kažkada atrodė, jog tai – neįmanoma. O dabar turi ir taip prie to pripratai, jog net nebe susimąstai. Dabar tai tavo naujoji norma, naujasis „savaime suprantama“ dalykas. Galbūt netgi turi tai, ko kažkada tikėjai, kad niekada neturėsi. Kai duodu grupėms šią užduotį, sulaukiu įdomių, nuostabos pilnų pasidalinimų, kad oho, rimtai! Tiek daug turiu dabar, kas, galvojau, neįmanoma.

Kita užduotis, kuri nors ir neturi tokio greito poveikio, kaip pagrindinė metodika kurios mokau, bet kiekvienų kursų metu duodu ir šią užduotį - pradėk rinkti kolekciją atvejų, kai kažkuo tikėjai, o paskui pasirodė, kad taip nėra. Ilgalaikėje perspektyvoje tai labai efektyvus pratimas!

Būti neteisiu, viena vertus, gali atrodyti nemalonu. Juk visa mokymo sistema, kurioje sukomės daugiau nei 12 metų, pagrįsta tuo, jog būtina atsakyti teisingai. Ne šiaip atsakyti teisingai, o išmokti kažkieno kito sukurtą teisingą atsakymą ir sugebėti jį tiksliai pakartoti. Jei suklysti, ne tik apsijuoki, bet dar ir būni nubaustas blogu pažymiu. Blogai daryti klaidas. Gėda. Ir, tuo pačiu, nusprendus daryti tik teisingus pasirinkimus kyla didelė įtampa. Kuo labiau stengiesi būti visada teisus, tuo didesnį stresą patiri, nes ne visada žinai, kuris sprendimas teisingiausias. Siekis bet kokia kaina išvengti klaidų labai stabdo ir riboja. Tada gali imti atrodyti, kad nieko nedaryti yra geriau, nei daryti kažką galbūt neteisingai.

Baimė klysti ne tik suteikia daug diskomforto gyvenime, bet dar sukelia dalinį aklumą - "nematau kitų variantų, tik savo tiesą, kuri privalo būti teisinga, nes neturiu teisės klysti". Aš net nekalbu apie globalų, religinį, moralinį teisumą. Kalbu apie kasdieniškus dalykus, tokius kaip "galvoju, kad tai bus labai sunku". Ir kai tikiu, kad neklystu, net nebandau daryti. Nes o kam? Juk bus sunku, aš žinau. Aš žinau iš anksto, nors net nepabandžiau. Tai kam veltui eikvoti energiją? Geriau nedarysiu.

Ši kolekcija atvejų kai buvai neteisus, išlaisvina labiau, nei galima pagalvoti iš pradžių, tik reikia ilgesnį laiką ją rinkti, vis atkreipti dėmesį į viską, kuo tiki ir kaip viskas vėliau įvyksta.

Be to, pradėjus ją rinkti, kolekcija greitai užsipildo atvejais, kai viskas išėjo tik į naudą kai buvai neteisus! Pvz., galvojai, kad tau nepritars, o pritarė. Galvojai, kad tau nepavyks, o pavyko. Ir taip klaida palaipsniui nustoja būti kažkokiu baubu, kuris gali sugriauti gyvenimą. Kaip tik, gera klysti! Turiu omeny, ne filosofiniu, hipotetiniu lygiu gera klysti, o realiu, tavo realaus gyvenimo lygiu. Nes jei buvai neteisus dėl šito ir šito, tai gal esi neteisus ir bijodamas, save ribodamas, stabdydamas nuo savo siekių ir tikslų?