Vienišas medis

Labas :)

Šiandien tau siunčiu pasaką apie vienišą medį.

Vienišas medis

Gyveno kartą medis. Ir ne bet kur gyveno – pačiam Pasaulio pakrašty. Niekas nežino, kaip jis čia atsidūrė, o jis ir pats jau senokai nebuvo prisiminęs savo jaunų dienų…

Pasaulio kraštas - nuostabi vieta, gražu neapsakomai, tačiau Medis nieko nematė aplink save, nes labai liūdėjo. Jo didžiausias širdies skausmas buvo tas, kad jis – visiškai vienišas šiame atšiauriame krašte. Jau daugybę dešimtmečių, o gal net ir šimtmečių, jis augo vienui vienas ir taip ta vienatvė jam graužė širdį, temdė protą, jog nieko nebejautė ir nebematė aplink save, visomis mintimis bei visa širdimi buvo paniręs į savo nelaimę.

- O Viešpatie! Už ką Tu mane šitaip baudi? Kodėl gi Tavo valia buvau nublokštas į šią vietą, kodėl gi turiu kentėti tokias siaubingas vienatvės kančias? Už kokias praeitų gyvenimų nuodėmes Tu taip pasielgei su manim? Tikrai žinau, kad ne šiame gyvenime nusidėjau, vadinasi kažkuo nusikaltau ankstesniuose gyvenimuose... O Viešpatie, prašau, MELDŽIU Tavęs, atsiųsk man artimą sielą, nebegaliu pakelti šitokio vienišumo…

Taip Medis meldėsi kasdien ir vis labiau nuo patiriamos širdgėlos sukosi ir kumpo. Metam bėgant jis taip paniro į savo skausmą, jog nustojo jausti Vėjo tai švelnų prisilietimą, tai akiplėšišką šakų purtymą. Kamieno žievė surambėjo, tad dingo mielų Saulės pirštukų kutenimo pojūtis. Diena keitė naktį, pavasaris keitė žiemą, tačiau niekas nesikeitė Medžio širdy – vien tik gūdi, kankinanti vienatvė…

Tik štai, tarsi iš niekur, ėmė ir mažyčiai paukštukai susisuko lizdą Medžio šakose. Medis kone krūptelėjo, tarsi prabudo iš sunkaus košmariško sapno, kai išvydo šiuos spurdančius, krutančius, zujančius pirmyn-atgal padarėlius. Susidomėjęs ėmė stebėti paukščių gyvenimą – kaip jie pamainom šildo kiaušinius, kaip paskui atneša vaikeliams maisto. Palaipsniui, susitelkęs į kitų gyvų būtybių džiaugsmus ir vargus, ėmė vis rečiau prisiminti apie jį patį ištikusią milžinišką vienatvės negandą. Jau pradėjo pastebėti kylančias audras, tad lizdą šakomis visaip dengė nuo pavojų. Kai paukšteliai ėmė mokytis skraidyti, jis nusekė žvilgsniu pirmąjį vaikučių skrydį iš lizdo…. Ir, besekdamas žvilgsniu paukštelius, prie kurių jau buvo prisirišusi jo širdis, pirmą kartą per daugybę dešimtmečių apsidairė aplink save.

O aplinkui virte virė gyvybė. Straksėjo kiškiai, liaunomis kojelėmis grakščiai liuoksėjo stirnos. Suplukęs žmogus, visai šalia medžio šaknų, arė dirvą pasikinkęs jaučius. O visai netoliese augo gražus, tiesus medis. Lygiai toks pats kaip ir jis pats. O dar tolėliau dar daugiau medžių, netgi visas miškas.

- Sveikas, kaimyne! - linksmai sušuko nepažįstamas medis. - Pagaliau atsibudai! Aš šitiek metų tau mojau šakomis, galvojau, greta augam, esam vieno gymio, smagu būtų persimest su tavim vienu kitu žodžiu. Tačiau tu niekad nežiūrėjai į mano pusę, tik dejavai „aš vienas... aš toks vienišas….“. Niekaip negalėdavau suprast, kodėl tu tai kartojai, kai aplink tiek daug gyvybės?