Nesiseka, kur yra baimės

Nesiseka, kur yra baimės

Daug kartų sakiau ir vėl pasakysiu - mes sukurti savisaugos instinkto pagrindu. Nėra nieko svarbiau už saugumą. Gali būti protingas, išsilavinęs, dvasingas, bet koks! Bet jei nors ką nors tavo psichika nuskaito kaip grėsmingą, įsijungia savisaugos instinktai ir sąmonė, intelektas, logika mikliai traukiasi į šalį.

Kad ir kaip protingai PO TO išanalizuosi situaciją, kitą kartą vėl sureaguosi taip pat arba panašiai. Sąmonė sudaro labai menką visos psichikos dalį. Tie, kurie visą savo dėmesį sutelkia į analizę, pamąstymus, filosofinius pasikalbėjimus apie tai kodėl kas įvyko, kodėl kas kaip pasielgė, dažniausiai ne ypač ką pakeičia savo gyvenime, savijautoje, savo impulsyviose reakcijose.

Logika ir instinktai yra du skirtingi dalykai. Kai įsijungia instinktai, logika išsijungia, nes ji - nesvarbi išgyvenimui. Visa filosofija, visi gražūs žodžiai, protingi pamąstymai, tučtuojau užsičiaupia, kai reikia gintis, slėptis, bėgti, išgyventi.

Visiškai nesvarbu, ką tu žinai, skaitei knygose, girdėjai paskaitose. Vos saugumo skalė ima krypti link pavojaus, psichika išjungia logiką, įjungia instinktus ir tu nesąmoningai priimi sprendimus, kurie tave atveda į status quo, nes jis ir yra tavo saugumo taškas. Pvz., išsiskyrei su partneriu, apsisukai ir grįžai į panašius santykius, nors ir su kitu žmogumi. Išėjai iš darbo ir ėmei dirbti kitame, kuris kelia panašų jausmą, kaip ir ankstesnis. Ėmei lieknėti, numetei kelis kilogramus ir tada "kažkas" nutiko, o tu mikliai grįžai į ankstesnį svorį. Pagaliau gavai orią algą, o tada "lyg tyčia" sulūžo skalbimo mašina ir visus laisvus pinigus teko investuoti į naujos skalbimo mašinos pirkimą. Psichika visada siekia grįžti į saugumo tašką. Pasąmonė visada veikia tave saugodama.

Milijoną kartų girdėjau, kaip klientai ar studentai man sako "oi, gyvenimo neužteks šitam savo šūdui išsikuopti". Čia - ne jokie ne šūdai, čia - savisaugos programos, skirtos tave saugoti, globoti, kurtį gėrį. Sakau be jokios ironijos! Tu visada visada veiki savo interesų labui, vardan savo saugumo ir gerovės. Tik, kol veiki sąmonės lygiu, nesugebi pažvelgti į gilesnius pasąmonės sluoksnius ir perrašyti apsaugines programas, kad jos realiai kurtų gėrį, o ne stabdytų tave, sabotuotų progresą.

Kai kurios apsauginės programos buvo įdiegtos gimimo metu, pvz., jei namas dega, reikia bėgti iš jo. Arba, jei tamsoje girdi triukšmą, reikėtų kuo tyliau ir greičiau pasitraukti į priešingą pusę. Tačiau didžiąją dalį dabar patyliukais pasąmonėje veikiančių programų įsirašėme patys ir įrašinėti pradėjome visiškoje vaikystėje, kai dar kalbėt nemokėjome. Pvz., matei nuolat susirūpinusią, įsitempusią mamą ir įsirašei į pasąmonę programą, kad Pasaulis - nesaugi vieta, kurioje negalima nei minutės atsipalaiduoti. Pasijutai nejaukiai deklamuodamas eilėraštį prie lentos, įsirašei programą, kad jokiais būdais negalima kalbėti, kai tave girdi daugiau nei vienas žmogus. Atėjai į darželį su gražesniais rūbais, vaikai pasijuokė, įsirašei programą, kad negalima puoštis, o rūpintis savo išvaizda yra gėda ir pažeminimas. Galiu tęsti, bet, turbūt, nereikia.

Todėl pakartosiu - VISUR, KUR STRINGA TAVO GYVENIMAS, STRINGA, NES BIJAI.

Bijai pokyčių, bijai sveikatos, bijai gerų santykių, bijai realizuoti save mėgstamoje veikloje, bijai pažinti save pilnai, giliai, bijai pripažinimo, bijai būti matomu, bijai bijai bijai. Ir netgi bijai bijoti, todėl bijai pažiūrėti ir pripažinti savo baimes. :) Bet tai taip pat natūralus savisaugos instinktas vengti visko, kas baisu. Į baimes baisu žiūrėti, lengviau pasakyti "man ir taip gerai, man visko pakanka, neturiu kuo skųstis, visi taip gyvena".

Todėl, jei nori išeiti iš strigimo, turi pasižiūrėti, nuo ko save saugai, ko bijai, ir perrašyti apsaugines programas.