Nerimo atsiradimo priežastys

Nerimo atsiradimo priežastys

Pradėsiu nuo paskutinio klausimo - ar gali padėti psichologas?

Neįsivaizduoju, nes čia nuo paties psichologo priklauso, kiek jis pradirbęs savo asmenines traumas, kiek jis geba orientuotis kito žmogaus psichikoje, kiek apskritai turi patirties ir gebėjimų. Deja, jei jums netinka mano kompetencija ir norite ieškoti kito žmogaus, kad jums padėtų, neišmanau, ką jums pasiūlyti. Nuoširdžiai. Galiu nebent draugę hipnoterapeutę pasiūlyti, bet ji taip pat nėra tradicinės psichologijos atstovė.

O šiaip, "Susivokimai" laiškus jums rašau, nes šios temos nėra mano hobis ar saviraiška laisvalaikiu, tai mano darbas, kurį dirbu daugiau nei 10 metų. Dirbu ne teoriškai su simptomais, o praktiškai, su mechanizmais, kurie juos sukuria.

"Susivokimų" laiškuose jums aiškinu įvairių psichologinių reiškinių mechaniką, bet konsultacijose klientui praktiškai padedu atrasti jo sąmonėje ir pasąmonėje veikiančius mechanizmus ir juos perprogramuoti.

Šiandien laiške paaiškinsiu mechanizmą, iš kur kyla nerimas, kodėl jis ne visada turi aiškią priežastį, ir kodėl jis nedingsta, net kai viską supranti.

Pradėkime nuo to, kad nuolatinis nerimas be aiškios priežasties yra problemos simptomas, o ne pati problema.

Kai žmogus negali įvardinti, kodėl jam neramu, dažniausiai tai reiškia, kad kažkada nervų sistemoje įsijungė pavojaus signalas, bet jo niekas taip ir neišjungė. Kitaip tariant, nerimo jausmas be akivaizdžios išorinės priežasties, yra ženklas, jog dėl kažkada patirto įvykio (vieno įvykio arba nuolatinės įtampos), nervų sistema užstrigo simpatiniame režime "kautis - bėgti - slėptis".

Kaip anksčiau esu jau rašiusi, ankstyvos vaikystės patirtys įrašo suvokimą, kas yra saugu, o kas - pavojinga. Vaikas, stebėdamas suaugusius, būdamas šalia jų, mokosi jaustis saugiu arba bijoti, slėptis, kautis, bėgti, t.y. - gelbėtis. Vaikystėje mūsų nervų sistema mokosi kada ir kaip reaguoti į aplinką, kas yra saugu, kas pavojinga. Todėl, suaugus, nervų sistema skenuoja aplinką ir, atpažinusi praeities patirtis primenančias aplinkybes, reaguoja automatiškai, taip, kaip yra išmokusi. Jei dažnai buvo nesaugu (fizine ir/arba psichologine prasme), tuomet kūnas įpranta gyventi "budėjimo režimu", nuolat pasiruošus žaibiškai reaguoti į pavojų arba nuolat užsiimti pavojaus prevencija, bet vėl gi, gyvenant nuolatinėje, niekada nesibaigiančioje "kovinėje parengtyje".

Nesaugumo jausmas, o vėliau nuolatinis nerimas susiformuoja:

* jei tėvai nuolat kritikuodavo ar ignoravo;

* jei vaikas negalėjo išreikšti jausmų saugiai: "ko čia pergyveni?", "baik bliauti, nes gausi į skūrą ir tada turėsi dėl ko bliauti", "tau juokinga? Tuoj prisijuoksi" ir pan.

* jei reikėjo nuolat spėlioti, kada sprogs konfliktas, kada kas nepatiks tėvams, kada tėvai neturės nuotaikos ir pan.

* jei jautrumas ar intuicija buvo laikomi silpnybe.

Tokioje aplinkoje augant, saugojimasis, nepasitikėjimas, gynyba, atsiribojimas nuo žmonių arba kaip tik, emocinė priklausomybė, tampa savaime suprantama norma, kurios pats žmogus net ne visada pajėgia suvokti. Žuvis nežino, kas yra vanduo, nes neturi galimybės patirti oro...

Ir jau daugybę kartų minėjau, kad labai dažnai, kaip pasekmė emociškai traumuojančių patirčių, psichikos savigynos mechanizmas įjungia disocijaciją ir žmogus vietoj jausmų renkasi analizę. Tada bet kokią emocinę įtampą bando sutvarkyti mintimis, užuot ją išjautus. Taip atsiranda nuolatinis galvojimas, kuris atrodo produktyvus ir reikalingas, bet iš tiesų maitina nerimą.

Beje, dėl to paties atsiskyrimo nuo jausmų, netgi terapeutai būna emocijų išjautimą suvokia kaip pasinėrimą, susitapatinimą, realiai tai kaip tiesiog išdidinimą ir užstrigimą vienoje emocijoje.

"Išjausti" nereiškia pranykti jausme, ištrinti ribą tarp savo asmenybės ir jausmo. "Išnausti" nereiškia jausti stipriai ar ilgai, kaip nors demonstruoti savo jausmą ar jį įvardinti tiksliais žodžiais. Kaip tik atvirkščiai, "išjausti" reiškia nustoti būti savo jausmų auka ir susigrąžinti sau jausmų autoriaus poziciją.

Bet vėl gi, tai, ką kalbu - kelias, išvedantis iš nerimo, - nėra vienkartinis pasikalbėjimas su psichologu, įdomios knygos perskaitymas ar pan. Reikia sistemingo darbo, metodikos, integruotos ir į kūną, ir į nervų sistemą.