Trys kognityvinės psichologijos atstovai - Paul Rozin, Linda Millman ir Carol Nemeroff - atliko eksperimentinį tyrimą "Simpatinės magijos dėsnių veikimas pasibjaurėjimo ir kitose srityse" ir tyrimo rezultatus publikavo 1986 metais žurnale „Journal of Personality and Social Psychology“.
Pasidalinsiu su jumis teksto dalimis iš šio straipsnio.
Bet, prieš pereidama prie ilgo mokslinio straipsnio vertimo, pirmiausia paprastais žodžiais papasakosiu šio tyrimo esmę ir aplinkybes.
XIX a. pabaigos antropologas Dž. Dž. Frazeris manė, kad simpatinė magija yra tik „netikras mokslas“ (angl. spurious science) ir neteisingas, primityvus pasaulio dėsnių suvokimas, bet vėliau šiuolaikinė antropologija šį požiūrį visiškai atmetė. Šiandieniniai antropologai šį terminą naudoja ne tam, kad pasijuoktų iš žmonių ar nurašytų jų elgesį kaip atsitiktinius prietarus, bet tam, kad paaiškintų labai aiškią ir prasmingą kultūrinę bei ritualinę logiką.
Jamesas George'as Frazeris laikomas vienu svarbiausių šiuolaikinės socialinės antropologijos ir lyginamosios religijotyros pradininkų.
Jis gyveno 1854–1941 metais ir buvo britų (škotų) mokslininkas. Nors jo idėjos padarė milžinišką įtaką to meto mokslui bei XX a. pradžios rašytojams ir inteligentams, šiuolaikinėje antropologijoje daugelis jo teorijų, įskaitant evoliucionizmą (idėją, kad žmonija tiesiškai vystosi nuo magijos iki religijos ir mokslo), yra atmestos ir kritikuojamos. Džeimsas Džordžas Freizeris tyrinėjo magiją ir skelbė savo atradimus XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje.
Pagrindinį savo veikalą „Aukso šaka“ (angl. The Golden Bough), kuriame detaliai aprašė simpatinės magijos dėsnius (panašumo ir kontakto/užsikrėtimo), jis pirmą kartą išleido 1890 metais (du tomai). Antrasis, trijų tomų, leidimas pasirodė 1900 m., o didžiulis dvylikos tomų trečiasis leidimas buvo baigtas 1915 m. (su tryliktuoju papildymu 1936 m.). 1922 m. buvo išleista ir sutrumpinta, vienatomo šios knygos versija.
Kiti svarbūs jo darbai apie primityvias kultūras, magiją ir religiją taip pat pasirodė tuo pačiu laikotarpiu, pavyzdžiui, „Totemizmas ir egzogamija“ (1910 m.) ar „Tabu ir sielos pavojai“ (1911 m.).
Jis dažnai vadinamas „kabinetiniu antropologu“, nes pats į ekspedicijas nevyko, o rėmėsi misionierių ir kolonizatorių surinkta medžiaga.
Trys kognityvinės psichologijos atstovai - Paulas Rozinas, Linda Millman ir Carol Nemeroff - siekė patikrinti, ar simpatinės magijos dėsniai, aprašyti Frazerio ir Mausso (ypač užsikrėtimo ir panašumo), laikyti būdingais senosioms, „primityvioms“ kultūroms, veikia ir šiuolaikinių, išsilavinusių Vakarų kultūros žmonių pasąmonėje bei daro realią įtaką jų kasdieniam elgesiui. Jie atliko tyrimus, norėdami sužinoti, ar modernus žmogus kasdienybėje (savo asmeniniuose, ekonominiuose sprendimuose) elgiasi intuityviai lygiai taip pat neracionaliai ir tiki „nematoma esencija“, kaip ir senovės kultūrų atstovai.
Marcel Mauss, 1872–1950 – tai iškilus prancūzų sociologas, antropologas ir etnologas, laikomas šiuolaikinės prancūzų sociologijos mokyklos pradininku. Skirtingai nei Jamesas Frazeris, kuris magiją matė tik kaip „klaidingą mokslą“ ir atskirų individų klaidingą mąstymą, Marselis Mosas žvelgė giliau. Jis nagrinėjo magiją kaip socialinį faktą ir kolektyvinį reiškinį. Jis tyrinėjo, kaip magiška erdvė, laikas, ritualiniai gestai, žodžiai ir visiems bendra nematoma jėga (kuri tam tikrose kultūrose vadinama mana) veikia bendruomenėje.
Nors magija neveikia taip, kaip fantastiniuose filmuose, tačiau maginis mąstymas visiškai nėra tiesiog pirmykščių žmonių kvailumas, klaida ar primityvus neišprusimas.
Kognityvinės psichologijos tyrėjai eksperimentais įrodė, kad simpatinės magijos dėsniai lygiai taip pat stipriai veikia ir modernių, išsilavinusių Vakarų kultūros žmonių (net prestižinių universitetų studentų) pasąmonėje. Pavyzdžiui, šiuolaikiniai žmonės jaučia šleikštulį ir atsisako vilktis visiškai švarų, išskalbtą megztinį, jei žino, kad jį anksčiau nešiojo nemėgstamas ar sergantis žmogus (užsikrėtimo dėsnis), ir atsisako valgyti puikų šokoladą, jei jis nulipdytas šuns išmatų forma (panašumo dėsnis). Tai nėra primityvu – tai tiesiog giliai įsišaknijęs žmogaus psichologijos bruožas.
Kaip magija iš tikrųjų „veikia“:
Magija veikia kaip galinga psichologinė ir simbolių sistema. Ritualai padeda abstrakčius tikėjimus ir baimes paversti matomais fiziniais veiksmais, todėl nematomas pasaulis ir gyvenimo iššūkiai žmogui tampa lengviau suprantami ir valdomi.
Trumpai tariant, atlikto tyrimo išvados šios:
Modernioje visuomenėje veikiantys magijos dėsniai: Simpatinės magijos principai (panašumas ir užsikrėtimas) nėra tik tradicinių kultūrų bruožas; jie aktyviai veikia šiuolaikinių, išsilavinusių Vakarų kultūros suaugusiųjų pasąmonėje ir kasdienybėje.
Šio amžiaus pradžioje Frazeris ir Maussas aprašė du simpatinės magijos dėsnius, siekdami paaiškinti tradicinių kultūrų magines tikėjimų sistemas. Šiame tyrime mes parodome, kad šie dėsniai puikiai atitinka įvairius elgesio modelius Amerikos kultūroje, reaguojant į šleikštulį keliančius, pavojingus ar vertinamus objektus.
Pirmasis, kontakto (užsikrėtimo) simpatinės magijos dėsnis, teigia, kad „kartą buvę kontakte – susiję visada“. Tai reiškia, kad po trumpo kontakto savybės iš vieno objekto (dažniausiai gyvo) gali visam laikui persiduoti kitam objektui. Pavyzdžiui, šiame tyrime mes parodome, kad gėrimai, kurie trumpai turėjo kontaktą su sterilizuotu, negyvu tarakonu, tampa nebepageidaujami, arba kad išskalbti marškiniai, kuriuos anksčiau dėvėjo nemėgstamas žmogus, yra mažiau geidžiami nei tie, kuriuos dėvėjo mėgstamas ar neutralus asmuo.
Antrasis, panašumo simpatinės magijos dėsnis, teigia, kad „atvaizdas lygus objektui“ ir kad veiksmas, atliktas su objektu, paveikia į jį panašius objektus. Šiame tyrime mes demonstruojame šį dėsnį parodydami, pavyzdžiui, kad žmonės atmeta priimtiną maistą (pvz., šokoladinį saldainį), suformuotą taip, kad primintų šleikštulį keliantį objektą (šuns išmatas), arba kad žmonės mažiau taikliai mėto smiginio strėlytes į savo mėgstamų žmonių veidų nuotraukas.
Naudodami šiuos ir kitus matavimus, mes radome daugybę įrodymų, patvirtinančių simpatinės magijos dėsnių veikimą tarp visų 50 tirtų subjektų. Simpatinės magijos dėsniai atitinka du pagrindinius asociacijų dėsnius (gretimumo ir panašumo). Mes aptariame šią paralelę ir pristatome pasibjaurėjimo sąlygojimo tyrimą, siekdami šią paralelę išplėtoti.
Šiame straipsnyje teigiame, kad simpatinės magijos principai, kurie, kaip manoma, yra būdingi daugeliui „primityvių“ tikėjimų sistemų ir ritualų, taip pat veikia tam tikruose kasdienio gyvenimo aspektuose šiuolaikinėje Vakarų kultūroje.
Du simpatinės magijos dėsnius aiškiausiai suformulavo seras Jamesas Frazeris (1890/1922/1959) veikale „Aukso šaka“ ir Marcelis Maussas (1902/1972) veikale „Bendroji magijos teorija“. Jie buvo pasiūlyti siekiant aprašyti plačiai paplitusias magines praktikas ir ritualus tradicinėse kultūrose. Pagal pirmąjį, kontakto (užsikrėtimo) dėsnį, daiktai, kurie kartą turėjo fizinį kontaktą, gali paveikti vienas kitą perduodami tam tikras savo savybes per „esenciją“. Ši įtaka išlieka ir nutrūkus fiziniam kontaktui bei gali būti nuolatinė (iš čia ir kilo posakis „kartą buvę kontakte – susiję visada“). „Kontaktas“ gali būti tiesioginis tarp atstumiančio ar gerbiamo asmens ar gyvūno ir anksčiau neutralaus objekto, pavyzdžiui, kai asmuo augina, gamina ar liečia maistą. Magijos praktikose kontaktas dažnai pasireiškia kaip asmeninis likutis; nukirpti nagai, seilės ar kiti asmeniniai likučiai išlaiko esmines savo pirminio savininko (šaltinio) savybes. „Esencija“ išlieka šiuose likučiuose tam tikros formos nefiziniame kontakte su savo šaltiniu. Tai sudaro galimybę, kad veiksmas, nukreiptas prieš likutyje ar gavėjuje esančią esenciją, gali paveikti pirminį šaltinį, ir tai yra pagrindinės burtininkavimo formos pagrindas.
Antrasis, panašumo dėsnis, teigia, kad vienas į kitą panašūs daiktai dalijasi pagrindinėmis savybėmis („atvaizdas lygus objektui“). Kaip ir kontakto atveju, tikima, kad atvaizdas turi savo „šaltinio“ esenciją, todėl veiksmas su atvaizdu gali sukelti panašų poveikį šaltiniui („panašus sukelia panašų“). Ypatingu panašumo atveju objekto pavadinimas (parašytas ar ištartas), būdamas objekto atributu, laikomas turinčiu to objekto esenciją. Abiejų dėsnių veikimą kartu iliustruoja malajų paprotys (Frazer, 1890/1922/1959), kai sukuriama molinė priešo figūrėlė (panašumas), į kurią įmaišoma to asmens likučių (pvz., plaukų, nukirptų nagų) (kontaktas). Tada figūrėlė deginama, padarant žalą priešui per abiejų dėsnių veikimą.
Mūsų analize, simpatinės magijos dėsniai turi dvi pagrindines dimensijas. Pirma, „magija“ gali būti teigiama arba neigiama; taip, kontakto atveju objekto susilietimas su mylimu ar gerbiamu asmeniu gali padidinti objekto vertę (teigiamas kontaktas), o susilietimas su nemėgstamu ar niekinamu asmeniu (ar atstumiančia medžiaga, pavyzdžiui, išmatomis) gali objektą nuvertinti (neigiamas kontaktas). Antra, perduota esencija gali sukelti poveikį tiek savo šaltinyje, tiek gavėjuje. Kryptingo priežastingumo atveju esencija paveikia tą objektą, su kuriuo ji susilietė (gavėją). Tai yra galinga jėga hinduistinėje Indijoje, kur maisto praeitis (kas jį lietė) lemia, ar jis priimtinas asmeniui, ir tarnauja kaip pagrindinis būdas palaikyti socialinę (kastų) struktūrą (Appadurai, 1981). Kitas kryptingo kontakto pavyzdys, plačiai paplitęs tradicinėse kultūrose (Frazer, 1890/1922/1959; Crawley, 1902), yra tikėjimas, kad žmogus perima valgomo maisto savybes („esi tai, ką valgai“). Atgalinio priežastingumo atveju veiksmas su likučiu (esencija) atsiliepia atgal į jo šaltinį, kaip praktikoje, kai deginami priešo plaukai ar nagai. Nors kryptingam priežastingumui gali būti racionalus pagrindas (pvz., tikra mikrobinė tarša), nes likutis turi fizinį kontaktą su gavėju, atgalinio priežastingumo negalima paaiškinti žinomais fizikiniais principais. Mes nagrinėsime abi – teigiamą ir neigiamą bei kryptingo ir atgalinio priežastingumo – dimensijas šiame tyrime.
Pasibjaurėjimo fenomenas suteikia ypatingą galimybę tyrinėti simpatinės magijos dėsnius, nes šleikštulį keliantys dirgikliai sukelia stiprų poveikį, atitinkantį šiuos dėsnius. Be to, šiuos efektus lengva sukelti laboratorijoje ekologiškai pagrįstomis, bet kontroliuojamomis sąlygomis. Tai kur kas sunkiau pasiekti su tarpasmeniniais santykiais.
Praplėsdami Angyalo (1941) apibrėžimą, pasibjaurėjimą apibrėžiame kaip pasišlykštėjimą perspektyva (oraliai) įtraukti į save atstumiančią medžiagą (Rozin & Fallon, 1985). Pasibjaurėjimo objektai skiriasi priklausomai nuo kultūros, bet visuotinai apima išmatas, o daugelyje kultūrų – ir kitus kūno produktus. Jie taip pat apima daugelio gyvūnų rūšių mėsą (pvz., mūsų kultūroje – vabzdžius ir kirmėles) ir tam tikras valgomų rūšių dalis (pvz., akis) (Angyal, 1941; Rozin & Fallon, 1981, 1985). Ryškus šleikštulį keliančių medžiagų bruožas yra tas, kad jos gali paversti puikų maistą nevalgomu po trumpo kontakto, net jei nelieka jokio pastebimo atstumiančio objekto pėdsako. Pakanka pačios kontakto idėjos (istorijos). Mes tai pavadinome užteršimo principu (Fallon, Rozin, & Pliner, 1984; Rozin & Fallon, 1981, 1985). Kiek mums žinoma, šis poveikis yra universalus tarp suaugusiųjų.
Šiame tyrime nagrinėjame dviejų simpatinės magijos dėsnių veikimą tarp suaugusių amerikiečių, naudodami tiek matavimus laboratorijoje, tiek klausimynų atsakymus. Įtraukiame reakcijas į šleikštulį keliančius dirgiklius, pavojingus dirgiklius ir tarpasmenines situacijas. Pripažįstame, kad išvados, kurios atitinka simpatinės magijos dėsnius, gali būti paaiškintos ir kitais būdais. Su alternatyviais paaiškinimais, ypač su asociacijų dėsniais, susidursime Diskusijos skyriuje. Mūsų tikslas yra išsiaiškinti, ar reiškinių visuma, paskatinusi suformuluoti simpatinės magijos dėsnius, egzistuoja Amerikos kultūroje. Teigiamų rezultatų atveju kitas žingsnis – nustatyti, kiek šie magijos dėsniai yra veiksmingas ir ekonomiškas būdas paaiškinti šiuos reiškinius.
Metodologija
Dalyviai Tiriamieji buvo 50 žmonių, maždaug pusė iš jų – studentai iš Pensilvanijos universiteto bendruomenės. Buvo 17 vyrų ir 33 moterys, kurių amžius svyravo nuo 17 iki 50 metų (vidurkis 23,6). Jie buvo surinkti daugiausia pagal skelbimus, kviečiančius dalyvauti maisto pageidavimų tyrimuose. Šie 50 tiriamųjų sudaro maždaug pusę tų, kurie sutiko dalyvauti; likusi pusė neatvyko į savo eksperimento sesiją. Visi atvykusieji užbaigė sesiją.
Procedūros Tyrimas vyko laboratorijos patalpoje (4x4 m). Buvo pasirūpinta, kad patalpa ir eksperimentatorius atrodytų švariai. Visi naudoti puodeliai, lėkštės ir įrankiai buvo vienkartiniai, kiekvieno bandymo pradžioje demonstratyviai išimami iš originalių komercinių pakuočių ir po naudojimo nedelsiant išmetami. Tiriamasis sėdėjo prie staltiese uždengto stalo, kambario centre. Eksperimentatorius sėdėjo prie stalo 90 laipsnių kampu nuo tiriamojo. Visos šiuo metu nenaudojamos eksperimentinės medžiagos buvo paslėptos nuo tiriamojo akių už 0,5 m aukščio pertvaros, esančios ant stalo. Tyrimas susidėjo iš dviejų dalių. Pirmoji dalis vyko in vivo – tiriamieji atliko vertinimus arba dalyvavo veiklose su atitinkamais dirgikliais. Antrojoje dalyje jie užpildė klausimyną. Pirmoji dalis truko apie 40 minučių, antroji – apie 15 minučių. Pirmoji dalis susidėjo iš serijos minityrimų, kurie visada buvo pateikiami ta pačia tvarka: užteršimas tarakonu (neigiamas užsikrėtimas, pasibjaurėjimas), tarakono sąlygojimas (neigiamas užsikrėtimas ir panašumas, pasibjaurėjimas), smiginio mėtymas (teigiamas ir neigiamas panašumas, tarpasmeniniai santykiai), cianido etiketės (neigiamas panašumas, pavojus) bei šuns išmatų ir vėmalų imitacijos (neigiamas panašumas, pasibjaurėjimas). Kiekviena procedūra aprašoma vėliau.
1 dalis: Tiesioginiai matavimai Visiems pirmosios dalies tyrimams buvo naudojama ta pati vertinimo skalė. Skalė buvo 200 mm ilgio linija, kairiajame gale pažymėta „ypač nepatinka“, o dešiniajame – „ypač patinka“. Ant linijos nebuvo jokių kitų atžymų. Tiriamieji negalėjo matyti linijų su savo ankstesniais vertinimais. Kiekvienos sekos metu 1 dalyje eksperimentatorius išlaikė gana formalų, malonų ir ramų elgesį bei nerodė jokių emocijų net ir pateikdamas neįprastus (pvz., šleikštulį keliančius ar pavojingus) dirgiklius.
Užteršimas tarakonu. Šioje procedūroje buvo vertinamas kontakto tarp sulčių ir sterilizuoto, negyvo tarakono poveikis. Eksperimentatorius sakė: „Pasiūlysiu jums sulčių. Norėčiau, kad jas paragautumėte ir įvertintumėte, kiek norėtumėte dar vieno tų pačių sulčių gurkšnio (parodo vertinimo liniją). Atkreipkite dėmesį, kad ši linija eina nuo „ypač nepatinka“ iki „ypač patinka“. Tiesiog pažymėkite liniją toje vietoje, kuri rodo, kiek dar norėtumėte atsigerti mūsų siūlomo mėginio. [Eksperimentatorius pademonstruoja, pieštuku brūkštelėdamas linijos viduryje.] Tai reikštų, kad esate neutralus šio objekto atžvilgiu. Po kiekvieno vertinimo vertinimo lapą apversime užverstą ir pereisime prie kito lapo.“
Dvi skirtingų formų, skaidraus plastiko vienkartinės stiklinės buvo išimtos iš naujų plastikinių pakuočių ir padėtos priešais tiriamąjį. Tiriamojo akivaizdoje buvo atidaryti nauji, neatidaryti standartinio prekės ženklo 8 uncijų (apie 236 ml) vynuogių ir obuolių sulčių pakeliai, ir po kelias uncijas kiekvienų sulčių buvo įpilta į atskiras stiklines. Pakeliai buvo padėti už atitinkamų stiklinių, kad tiriamasis galėtų juos matyti ir matytų prekės ženklų ženklinimą. Tuomet eksperimentatorius sakė: „Atsigerkite šio (obuolių sulčių) ir šiame vertinimo lape nurodykite savo įvertinimą, kiek dar norėtumėte atsigerti. [Laukia] Dabar tą patį padarykite su kitomis sultimis. [Laukia] Dabar prašau pasakyti, kurioms sultims teikiate pirmenybę; tai yra, kurių norėtumėte atsigerti daugiau. [Laukia tiriamojo atsakymo.] Dabar prašau dar kartą gurkštelėti sulčių, kurias pasirinkote. [Po kiekvieno pirmenybės išsakymo, šiame ir visuose vėlesniuose pasirinkimuose, tiriamojo buvo prašoma paragauti pageidaujamo objekto. Tai buvo daroma siekiant sukurti tiriamajam lūkestį, kad jo išsakytos pirmenybės pasekmės bus realios.]“
Obuolių sultys visada buvo testuojamos pirmos. 30-čiai tiriamųjų pirmenybę pelniusios sultys buvo pasirinktos kaip taikinys tarakonui, o 20-čiai tiriamųjų tarakonas buvo įdėtas į mažiau patikusias sultis. Vienos sultys turėjo kontaktą su plastikiniu gimtadienio žvakutės laikikliu (kontrolinės), kitos – su džiovintu, sterilizuotu tarakonu (Periplaneta americana), kurio ilgis buvo apie 4 cm. Obuolių sultys visada turėjo kontaktą pirmos. Apibūdinsime seką, kurioje užteršimas tarakonu įvyko pirmiausia.
Eksperimentatorė priešais save pasidėjo popieriniais rankšluosčiais uždengtą padėklą. Tuomet ji nuėmė dalį padėklo popierinio uždangalo, atidengdama mažame plastikiniame indelyje esantį tarakoną, pakėlė tarakoną šalia gulinčiu pincetu ir pasakė: „Dabar paimsiu šį sterilizuotą, negyvą tarakoną, jis visiškai saugus, ir įmesiu jį į šią sulčių stiklinę.“ Tarakonas buvo įmestas į stiklinę ir maišomas pincetu 5 sekundes. Tuomet tiriamojo buvo paprašyta suskaičiuoti tarakono kojas (siekiant užtikrinti jo dėmesį). Tada tarakonas buvo išimtas su nauju plastikiniu šaukštu, paimtu iš naujų šaukštų talpyklos, ir padėtas atgal į savo pradinį indelį. Šaukštas buvo išmestas. Ši seka buvo pakartota su plastikiniu žvakutės laikikliu kitose sultyse, naudojant kitą pincetą. Tada tiriamieji pakartojo kiekvienų sulčių vertinimus, nurodė savo pirmenybę ir gurkštelėjo mėgstamesnių sulčių. (Kai kuriems tiriamiesiems pirmasis kontaktas, visada su obuolių sultimis, buvo su žvakutės laikikliu.)
Tarakono sąlygojimas. Šis ankstesnių manipuliacijų tęsinys buvo skirtas nustatyti, ar naujas tos pačios rūšies sulčių mėginys, kuris ankstesniame bandyme buvo užterštas tarakonu, pasižymės kokiomis nors neigiamomis savybėmis. (Mes tai vadiname tarakono sąlygojimu, nes nors tai galima paaiškinti nuosekliu užsikrėtimo [tarakonas sultyse] ir panašumo [testas su panašiomis sultimis] dėsnių taikymu, tai taip pat puikiai atitinka klasikinio sąlygojimo paradigmą.) Tarakonas, žvakutės laikiklis ir dvi stiklinės „užterštų“ sulčių buvo pašalintos iš tiriamojo akiračio. Dvi naujos, tokio paties tipo kaip iš pradžių naudotos plastikinės stiklinės buvo pripildytos sultimis iš obuolių ir vynuogių pakelių taip, kad tokios pat formos ir dydžio stiklinėje būtų tokios pat sultys kaip ir anksčiau. Tuomet tiriamieji atliko standartinį vertinimo ir pirmenybės matavimą.
Smiginio mėtymas. Mes matavome tiriamųjų taiklumą mėtant smiginio strėlytes į mėgstamų ar nemėgstamų žmonių nuotraukas ir neutralius (tuščius) taikinius. Kadangi žmogaus nuotrauka yra panaši į realų žmogų, pagal panašumo dėsnį žmonės turėtų būti labiau sutrikdyti ir dėl to mažiau taikliai mėtyti strėlytes į mėgstamo žmogaus nuotrauką nei į neutralų taikinį (žr. Diskusijos skyrių). Tiriamieji stovėjo ties žyma ant grindų. Smiginio lenta buvo pakabinta ant sienos, o jos vidurio linija buvo maždaug pečių lygyje. Lenta buvo 182 cm atstumu nuo tiriamojo. Taikiniai ant standartinių $8\frac{1}{2}\times11$ colių baltų popieriaus lapų buvo prisegti lentos centre. Į kiekvieną taikinį tiriamieji du kartus metė po keturias strėlytes. Išmetus pirmąsias keturias strėlytes, jos buvo išimamos iš taikinio, ir tada metamos dar keturios. Strėlyčių paliktos skylės popieriuje vėliau buvo naudojamos taiklumui matuoti. Pirmasis taikinys buvo maždaug 1 cm skersmens juodas taškas kitoje tuščio popieriaus lapo vietoje. Tiriamieji gavo aštuonis „bandomuosius“ metimus į šį taikinį. Tada jis buvo nuimtas, ir panaudotas antras, identiškas taikinys („Tuščias 1“). Po to sekė penki eksperimentiniai taikiniai, pateikiami atsitiktine tvarka, kuri skyrėsi priklausomai nuo tiriamojo (aptariama vėliau). Galiausiai buvo pateiktas dar vienas taikinys su juodu tašku („Tuščias 2“), kad būtų galima koreguoti rezultatus dėl patobulėjimo po praktikos. Penki eksperimentiniai taikiniai buvo aukštos kokybės kserokopijos, kuriose iš priekio matomi Adolfo Hitlerio, Johno F. Kennedy ir eksperimentatoriaus veidai (kiekvienas maždaug 20 cm aukščio), bei du papildomi tušti taikiniai su juodais taškais, kuriuose tiriamųjų buvo prašoma suprojektuoti asmenų, kuriuos jie labiausiai mėgsta ir labiausiai nemėgsta pasaulyje, veidų atvaizdus taip, kad juodas taškas atsidurtų tarp akių. Atvejais su veidais tiriamiesiems buvo nurodyta taikytis į tašką „tarp akių“, kuris įsivaizduojamuose veiduose buvo pažymėtas juodu tašku. Atvejais su tuščiais lapais tiriamiesiems buvo nurodyta taikytis į juodą tašką. Apibendrinant, tiriamiesiems buvo pateiktas vienas bandomasis tuščias taikinys, vienas tuščias taikinys, penki eksperimentiniai taikiniai ir dar vienas tuščias taikinys. Į kiekvieną iš jų tiriamieji metė po aštuonias strėlytes.
Cianido etiketė 1. Šioje procedūroje mes aiškinamės, ar etiketė „natrio cianidas“ perduoda savo savybę medžiagai, kurią ji ženklina (remiantis panašumo principu; žr. Įvado ir Diskusijos skyrius). Tiriamieji grįžo į savo vietas prie stalo, ir jiems buvo pateikti du rudo stiklo 500 ml talpos „cheminiai“ buteliukai, kiekvienas maždaug ketvirtadaliu pripildytas baltų miltelių, kurie iš tikrųjų buvo sacharozė. Ant vieno buvo atspausdinta etiketė su užrašu „Sacharozė (Stalo cukrus)“, ant kito – atspausdinta etiketė su užrašu „Natrio cianidas“ ir raudonu atspausdintu lipduku „Nuodai“ po juo. Eksperimentatorius sakė: „Štai du buteliukai su milteliais. Milteliai abiejuose buteliukuose yra sacharozė, tai yra, stalo cukrus. Tai visiškai nauji buteliukai, kuriuos ką tik nupirkome. Juose niekada nebuvo nieko kito, tik cukrus. Šis buteliukas (tiriamojo kairėje) turi sacharozės etiketę, kurią mes ant jo užklijavome. Tai visiškai nauja etiketė, kuri niekada nebuvo užklijuota ant jokio kito buteliuko. Kitas buteliukas (tiriamojo dešinėje) turi visiškai naują natrio cianido etiketę. Ši etiketė niekada nebuvo ant kito buteliuko ir netgi nebuvo arti cianido. Atsiminkite, abiejuose buteliukuose yra cukrus.“
Eksperimentatorius pastatė dvi skirtingų spalvų plastikines stiklines, po vieną priešais kiekvieną buteliuką, ir iš stiklinio ąsočio į abi įpylė vandens, kol jos buvo maždaug pusiau pilnos. Tada, naudodamas atskirus, naujus plastikinius šaukštus kiekvienam buteliukui, eksperimentatorius įdėjo pusę šaukšto miltelių iš „cukraus“ buteliuko į vieną stiklinę ir išmaišė. Šaukštas buvo išmestas, ir tas pats padaryta su cukrumi cianido buteliuke, naudojant naują šaukštą. Tada tiriamasis ant 200 mm linijos įvertino, kiek jis norėtų atsigerti iš kiekvienos stiklinės, ir nurodė, kuriai iš jų teikia pirmenybę. Tuomet tiriamojo buvo paprašyta gurkštelėti cukraus vandens iš pasirinktos stiklinės ir vėliau paaiškinti savo pasirinkimą.
Cianido etiketė 2. Mes manėme, kad buteliuko su cianido etikete vengimas gali būti motyvuotas abejonėmis dėl tikrojo buteliuko turinio (nors atrodo absurdiška, kad eksperimentatorius bandytų nunuodyti tiriamąjį, siūlydamas jam nuodų etikete paženklintą buteliuką). Dėl šios priežasties antrojoje sekoje pats tiriamasis klijuoja etiketes ant buteliukų. Iš pradžių šį antrąjį testą atlikome tik su tiriamaisiais, kurie parodė didelę pirmenybę buteliuko su cukraus etikete turiniui. Tačiau paskutiniams 20 tiriamųjų ši procedūra buvo atlikta nepriklausomai nuo jų rezultatų pirmojoje sekoje. Bendras antrosios sekos tiriamųjų skaičius (N) buvo 38; tai yra, 12 tiriamųjų buvo pašalinti remiantis jų rezultatais pirmajame cianido teste. Anksčiau naudoti buteliukai ir stiklinės buvo išnešti, ir buvo atnešti du panašūs tušti buteliukai. Dangteliai buvo nuimti, ir į kiekvieną buteliuką buvo įpilta cukraus iš 5 svarų dėžutės vietoje parduodamo „Domino“ cukraus (sacharozės) (maždaug iki trečdalio tūrio). Tada tiriamajam buvo paduotos dvi atlipdomos etiketės ant popieriaus lapo. Vienoje buvo parašyta „Sacharozė (stalo cukrus)“, kitoje – „Natrio cianidas“. (Per klaidą ant šios cianido etiketės nebuvo užklijuotas raudonas lipdukas „Nuodai“). Tiriamojo buvo paprašyta užklijuoti po vieną etiketę ant kiekvieno buteliuko taip, kaip jis pats norėjo. Tada buvo pakartota „Cianido etiketė 1“ naudota procedūra (cukraus vandens sumaišymas, abiejų tirpalų vertinimas, pirmenybės nurodymas ir pageidaujamo tirpalo gurkštelėjimas).
Panašumas: Šuns išmatos. Tiriamiesiems ant popierinės lėkštės buvo pasiūlytas kvadrato formos aukštos kokybės šokoladinio triufelio (fudge) gabalėlis. Jie suvalgė šį gabalėlį ir standartinėje linijoje įvertino savo norą suvalgyti dar vieną gabalėlį. (Jei tiriamieji sakė besilaikantys dietos, jų buvo paprašyta ignoruoti šį faktą vertinant norą dar vienam gabalėliui). Buvo pateikti dar du to paties šokolado gabalėliai, kiekvienas ant atskiros popierinės lėkštės. Vienas gabalėlis buvo suformuotas kaip diskas ar keksiukas, o kitas – kaip stebėtinai tikroviškos šuns išmatos. Gabalėliai buvo maždaug tokio paties dydžio. Eksperimentatorius sakė: „Štai dar du (parodo abu) to paties šokolado gabalėliai. Vienas (parodo) nulipdytas disko arba keksiuko formos, o kitas (parodo) – šuns išmatų formos.“ Tiriamieji įvertino savo norą suvalgyti daugiau kiekvieno iš jų (pirmiausia disko, po to šuns išmatų formos), nurodė, kuriam teikia pirmenybę, ir tada jų buvo paprašyta atsikąsti gabalėlį nuo patikusio.
Panašumas: Vėmalai. Panašioje procedūroje buvo lyginamas plokščias guminis kriauklės kamštis (apie 13 cm skersmens) ir maždaug tokio paties dydžio guminė vėmalų imitacija, pirkta pokštų parduotuvėje. Ši procedūra, priešingai nei procedūra su šokoladu, neįtraukė jokio išankstinio sąlyčio su „kontroliniu“ gumos gabalėliu. Eksperimentatorius sakė: „Štai švarus guminis kriauklės kamštis. Štai guminė vėmalų imitacija, parduodama pokštų parduotuvėse. Abu yra švarūs. Įvertinkite, kiek norėtumėte 10 sekundžių palaikyti kriauklės kamštį tarp lūpų. [Laukia] Dabar įvertinkite, kiek norėtumėte 10 sekundžių palaikyti guminius vėmalus tarp lūpų. [Laukia] Dabar nurodykite, kurį iš jų mieliau laikytumėte tarp lūpų.“
2 dalis: Klausimynas
Šią tyrimo dalį sudarė 53 teiginių klausimynas, daugiausia skirtas pasibjaurėjimui ir užteršimui (užsikrėtimui). Šiame straipsnyje aptarsime tik nedidelį skaičių teiginių, tiesiogiai susijusių su magijos klausimais. Daugeliui klausimų tiriamųjų buvo prašoma naudoti skalę nuo -100 (nemaloniausia patirtis, kokią tik galite įsivaizduoti) per 0 (neutrali) iki +100 (maloniausia patirtis, kokią tik galite įsivaizduoti). Jie buvo raginami rinktis tarpines reikšmes. Priešingai nei 1 dalyje, čia vertinimai buvo skaitmeniniai, o ne žymimi ant linijos, ir tiriamieji galėjo matyti savo ankstesnius vertinimus klausimyne. Tiriamieji atsakė į eilę klausimų, įrašydami atitinkamą skaičių šalia kiekvieno klausimo. 1–5 klausimai buvo susiję su tarpasmeniniu užteršimu (teigiamu ir neigiamu), o 6–10 klausimai – su užteršimu sukeliant pasibjaurėjimą. Klausimai buvo tokie:
(1–3 teiginiams tiriamojo buvo prašoma pagalvoti apie jam patinkančio stiliaus palaidinę/marškinius ir kiekvieną klausimą vertinti taip, lyg tai būtų kitas to paties stiliaus palaidinės egzempliorius.)
8–10 teiginiams tiriamojo buvo prašoma „įsivaizduoti dubenėlį savo mėgstamiausios sriubos“ ir tuomet įvertinti: 8. Sriubos valgymą. 9. Valgyti naują dubenėlį šviežios sriubos po to, kai jūs į ją įspjovėte. 10. Valgyti naują dubenėlį šviežios sriubos, įpiltos į visiškai naują naktipuodį.
Tiriamieji taip pat užpildė trumpą jautrumo pasibjaurėjimui-užteršimui klausimyną, kurį mes naudojome ankstesniuose tyrimuose (Rozin, Fallon, & Mandell, 1984) ir kuris atskleidžia didelius individualius skirtumus šioje populiacijoje. Šiame klausimyne yra 10 teiginių, kuriuose prašoma pateikti vertinimus pagal 9 balų hedoninę skalę nuo „ypač patinka“ (9) iki „ypač nepatinka“ (1). Aštuoni klausimai yra susiję su mėgstamos sriubos dubenėlio užteršimu kruopščiai nuplauta naudota musių mušekle, visiškai nauja musių mušekle, kruopščiai išplautomis naudotomis šukomis, visiškai naujomis šukomis, žiogu (po to, kai jis buvo išimtas), nauja sriuba tame pačiame (žiogo) dubenėlyje po to, kai dubenėlis buvo išplautas indaplovėje, kambarinio augalo lapu ir nauja sriuba iš to paties neplauto (su lapu) dubenėlio. Paskutiniuose 2 teiginiuose tiriamieji vertino labai mėgstamą (vertinimas 9) sausainį po to, kai jo atsikando padavėjas restorane, ir po to, kai naujas tokio pat sausainio egzempliorius iškylaujant nukrito ant vejos.
Rezultatai
Pirmiausia aprašome 1 tyrimo dalies tiesioginių matavimų rezultatus. Tada paeiliui aptariame tiesioginių matavimų ir klausimyno duomenis, susijusius su kiekvienu simpatinės magijos dėsniu, neigiamomis ir teigiamomis formomis. Galiausiai nagrinėjame ryšius tarp įvairių matavimų ir individualius magiško „elgesio“ skirtumus. Jei nenurodyta kitaip, radinių tikimybės remiasi dvipusiais t arba binominiais testais.
Tiesioginių matavimų tyrimai
Užteršimas tarakonu Nenuostabu, kad kontaktas su sterilizuotu tarakonu turėjo milžinišką poveikį tam tikros rūšies sulčių priimtinumui. Vidutinis kritimas 200 balų vertinimo skalėje buvo 102 balai. Užsikrėtimas nepersiduoda sultims, turėjusioms kontaktą su žvakutės laikikliu (3 balų kritimas). Grynasis „tarakoninių“ sulčių pokytis (kompensuojant kontrolinių sulčių pokyčius) buvo neigiamas 46 iš 49 tiriamųjų.
Tarakono sąlygojimas Nauja stiklinė sulčių, kurios anksčiau turėjo kontaktą su tarakonu (vadinamos naujomis tarakoninėmis sultimis), vertinama vidutiniškai 10 balų prasčiau nei pradinės sultys, priešingai nei 2 balais padidėjęs kontrolinių sulčių vertinimas. Vėlgi, nebuvo jokių įrodymų, kad tai apibendrinama ir kontrolinėms sultims. Bendras sąlygojimo efektas, kompensuojant kontrolinių sulčių pokytį, yra -11,33 balo (t = 1,74, p < 0,05, vienpusis). Efektas sąlygojimo numatytomis kryptimis (naujų tarakoninių sulčių pirmenybės kritimas lyginant su kontrolinėmis) pasireiškė 30 iš 49 atvejų (ns – nereikšmingas). Naujų tarakoninių sulčių vertinimai smarkiai nukrito (50 balų arba 50 % pradinio lygio atžvilgiu) 6 tiriamiesiems.
Panašumas ir pasibjaurėjimas Tiek šuns išmatų, tiek vėmalų imitacijos buvo vertinamos daug prasčiau nei ta pati medžiaga nepavojinga forma. Vertinimų kritimai (lyginant su kontroliniu disko formos šokoladu ar guminiu kriauklės kamščiu) buvo -47,18 šuns išmatų formos šokoladui (p < 0,001) ir -49,26 guminiams vėmalams (p < 0,001). Beveik visi tiriamieji pademonstravo abu efektus.
Panašumas ir pavojus Cukrui su etikete „Sacharozė“ pirmenybę teikė 41 iš 50 tiriamųjų (p < 0,001). Vidutinis skirtumas tarp cianido ir cukraus etikečių vertinimų buvo -30,58 (p < 0,001). Paklausti paaiškinti savo pasirinkimą, dažniausi atsakymai buvo nuoroda į etiketę (N = 23) ir jokio atsakymo (N = 17). Tik 1 tiriamasis užsiminė apie galimybę, kad buteliuke su cianido etikete gali būti cianido. Antroji manipuliacija su cianidu, kai tiriamasis pats užsiklijavo etiketes (su mažesniu N, žr. Metodologijos skyrių), parodė daug mažesnį, bet vis tiek reikšmingą efektą – grynasis skirtumas tarp cianido ir cukraus buvo 16,5 balo.
Panašumas reaguojant į nuotraukas Smiginio metimo taiklumas buvo nustatytas matuojant (milimetrais) atstumą tarp kiekvienos iš aštuonių strėlyčių padarytos skylės ir taikinio centro. Didesni nei 200 mm netikslumai buvo vertinami kaip 200 mm. Buvo apskaičiuotas aštuonių metimų į kiekvieną taikinį atstumo medianos rodiklis. Remiantis taiklumu į pirmą ir paskutinį tuščius taikinius, buvo atliktas tiesinis numatomo taiklumo įvertinimas, darant prielaidą, kad kiekvienam tiriamajam buvo pateiktas dar vienas tuščias taikinys kiekvienai iš penkių veido taikinių pozicijų. Naudotas taiklumo balas buvo tiriamųjų taiklumas į atitinkamą taikinį atėmus numatomą taiklumą, pagrįstą mūsų tiesine projekcija. Kennedy (11,32 mm) ir mėgstamo asmens (11,02 mm) atveju vidutinis taiklumas reikšmingai sumažėjo, abiem atvejais p < 0,02. Neutralesni (eksperimentatorius) ar neigiami dirgikliai (Hitleris ar nemėgstamas asmuo) neparodė reikšmingo efekto.
Įrodymai, patvirtinantys simpatinės magijos dėsnius
Neigiamas užsikrėtimas Reikšmingi neigiamo užsikrėtimo efektai buvo pastebėti visais trimis numatytais atvejais (tarakonas sultyse, nemėgstamo žmogaus palaidinė ir spjūvis sriuboje).
Teigiamas užsikrėtimas Teigiamam užsikrėtimui parodyti buvo pasirinkti du klausimyno punktai. Buvo pastebėtas reikšmingas teigiamo užsikrėtimo efektas išskalbtai palaidinei, kurią anksčiau dėvėjo mėgstamas žmogus. 7 tiriamiesiems vertė padidėjo bent 50 balų, tuo tarpu 8 tiriamieji mėgstamo asmens palaidinę įvertino neigiamiau nei dėvėtą nežinomos istorijos palaidinę. Užuot nustatę grynąjį mylimojo dantų šepetėlio vertės padidėjimą lyginant su nauju dantų šepetėliu (teigiamas užsikrėtimas), radome reikšmingą efektą priešinga kryptimi. Nors 4 tiriamieji pademonstravo reikšmingą mylimojo dantų šepetėlio vertės padidėjimą bent 50 balų, dauguma tiriamųjų pirmenybę teikė naujam dantų šepetėliui.
Neigiamas panašumas Iš septynių matavimų, kurie turėjo parodyti neigiamą panašumą, penkiuose (šuns išmatų formos šokoladas, guminiai vėmalai, cianido etiketė [1 arba 2], naktipuodis ir tualetinis popierius) buvo pastebėtas reikšmingas vertinimų sumažėjimas, lyginant su neutralesniais atitikmenimis. Nė viena iš neigiamų nuotraukų (Hitlerio ar nemėgstamo asmens) reikšmingai nepakeitė smiginio metimo taiklumo.
Teigiamas panašumas Abu matavimai (Kennedy nuotrauka ir mėgstamo asmens atvaizdas) parodė numatytą efektą – reikšmingą taiklumo sumažėjimą.
Atsako modeliai ir individualūs skirtumai
Ryšiai tarp matavimų išreiškiami Pearsono r (mes neįtraukiame sąlygojimo duomenų ir tualetinio popieriaus rezultatų, nes abiem atvejais dauguma tiriamųjų neparodė jokio efekto; bei antrųjų cianido etiketės duomenų, nes jie buvo surinkti tik iš 38 tiriamųjų). Patogumo dėlei, 0,3 ar didesnės koreliacijos (reikšmingos esant p < 0,02, vienpusės, kai N = 50) bus pagrindinis diskusijos objektas.
Pirmiausia nagrinėjame, ar egzistuoja tendencija, kad asmenį bendrai veiktų tam tikras simpatinės magijos dėsnis. Dvi iš trijų tarpusavio koreliacijų tarp trijų neigiamo užsikrėtimo punktų (tarakonas, spjūvis sriuboje ir nemėgstamo asmens palaidinė) yra svarios (r = 0,42 ir 0,52), o viena (tarp nemėgstamo asmens palaidinės ir tarakono) yra maža ir nereikšminga (0,07). Koreliacijų mediana (mdn r) yra 0,42. Jei į savo skaičiavimus įtrauksime vieną teigiamo užsikrėtimo punktą (mėgstamo asmens palaidinė), kategorijos darna smarkiai sumažėja (mdn r = 0,20), nes koreliacijos tarp teigiamo ir neigiamo užsikrėtimo yra mažos (svyruoja nuo 0,17 iki 0,21). (Pastaba: teigiamo užsikrėtimo ar panašumo atvejus vertiname taip, kad neigiamesni balai reiškia didesnį vertės padidėjimą, t. y. didesnį magijos efektą. Taigi, jei teigiama ir neigiama magija kinta kartu, koreliacijos turėtų būti teigiamos).
Tarp keturių neigiamo panašumo punktų yra svarių ryšių. Šešios tarpusavio koreliacijos tarp jų svyruoja nuo 0,11 iki 0,52, o mdn r = 0,39. Su nuostaba pastebime, kad koreliacija tarp šuns išmatų ir vėmalų vertinimų, naudojant panašaus tipo pasibjaurėjimą keliančius objektus ir identiškas procedūras, buvo tik 0,21, palyginti su 0,52 koreliacija tarp šuns išmatų ir cianido buteliuko. Jei į panašumo koreliacijų matricą įtrauksime teigiamo panašumo duomenis (bendrą vidutinį Kennedy ir mėgstamo asmens taiklumo balą), kategorijos darna susilpnėja; trys iš keturių koreliacijų tarp smiginio ir neigiamo panašumo yra neigiamos, ir nė viena nėra reikšminga (kombinuotos panašumo kategorijos mdn r = 0,16).
Žvelgdami per magijos dėsnių prizmę, palyginome tris neigiamo užsikrėtimo pavyzdžius (tarakonas, spjūvis sriuboje ir nemėgstamo asmens palaidinė) su keturiais neigiamo panašumo atvejais (šuns išmatų formos šokoladas, guminiai vėmalai, cianido etiketė ir sriuba naktipuodyje). Šios koreliacijos svyravo tarp 0,06 ir 0,89, mdn = 0,40. Didžiausia koreliacija matricoje, 0,89, buvo tarp sriubos naktipuodyje (neigiamas panašumas) ir spjūvio sriuboje (neigiamas užsikrėtimas). Apskritai, koreliacijos užsikrėtimo ar panašumo kategorijų viduje nebuvo pastebimai didesnės nei matavimai tarp užsikrėtimo ir panašumo. Nebuvo jokių reikšmingų koreliacijų tarp teigiamų ir neigiamų užsikrėtimo matavimų ar teigiamų ir neigiamų panašumo matavimų.
Koreliacijos tarp kiekvieno iš mūsų matavimų ir mūsų anksčiau sukurto jautrumo užteršimui balo (10 punktų, iš kurių 8 yra aiškūs užsikrėtimo be panašumo atvejai, 2 apima ir užsikrėtimą, ir panašumą) buvo aukštos dviem užteršimo matavimams (tarakonas sultyse, 0,49; spjūvis sriuboje, 0,53), bet taip pat ir trims iš keturių neasmeninių neigiamo panašumo matavimų (cianidas, 0,45; šuns išmatos, 0,43; ir sriuba naktipuodyje, 0,61).
Anekdotiniai pranešimai ir mūsų pačių matavimai (Rozin, Fallon ir Mandell, 1984), remiantis klausimyno rezultatais, rodo esminius individualius pasibjaurėjimo ir jautrumo užteršimui skirtumus. Šiame tyrime mes nagrinėjome individualių magiško „mąstymo“ skirtumų klausimą, apžvelgdami 11 matavimų bei sąlygojimo laipsnį tarakonų sulčių tyrime tarp visų 50 tiriamųjų. Kiekvieną matavimą padalinome į kvintilius ir kiekvienam tiriamajam priskyrėme kvintilį pagal kiekvieną matavimą, o žemiausias kvintilis visada buvo priskiriamas balams, atspindintiems labiausiai magiškus rezultatus. Trys tiriamieji atsidūrė žemiausiame kvintilyje 8 (iš 12) kategorijų. Tiksli 8 ar daugiau žemiausių kvintilių tikimybė bet kuriam asmeniui yra 0,0006. Vienas tiriamasis turėjo 7 žemiausius kvintilius (tiksli p = 0,0039). Tikimybė, kad 4 ar daugiau iš 50 tiriamųjų pasieks 0,0039 tikimybės įvykį, yra mažesnė nei 0,0001. Todėl darome išvadą, kad egzistuoja tendencija, jog kai kurie žmonės yra ypač jautrūs simpatinės magijos dėsniams. Kalbant apie nejautrumą, tik 1 tiriamasis turėjo net 7 aukščiausio kvintilio balus. Tokio ar panašaus įvykio tikimybė tarp 50 tiriamųjų yra 0,177 – tai nereikšmingas efektas.
Diskusija
Mes pademonstravome rezultatus, atitinkančius neigiamo panašumo ir neigiamo užsikrėtimo dėsnių veikimą įvairiose srityse, apimančius rezultatus tiek iš klausimynų, tiek iš tiesioginių matavimų. Visi trys neigiamo užsikrėtimo matavimai, apimantys tiek tarpasmeninį, tiek objektų užteršimą, parodė didelius efektus. Penki iš septynių neigiamo panašumo matavimų atskleidė reikšmingus rezultatus numatyta kryptimi. Šie efektai apima ir cianido etiketės rezultatą, kai panašumas perduodamas užrašytu žodžiu, o ne per fizinį panašumą. Tie du matavimai, kurie nepasiekė reikšmingumo (smiginio mėtymas į Hitlerį ir į nemėgstamą asmenį), tikriausiai nukentėjo nuo „lubų“ efekto (angl. ceiling effects). Tiriamųjų motyvacija gerai atlikti smiginio užduotį buvo didelė, ir jie veikiausiai mėtė taip taikliai, kaip tik sugebėjo, net ir į tuščią taikinį, todėl taiklumo pagerėjimas su neigiamu taikiniu galėjo būti tiesiog neįmanomas. Be to, galėjo pasireikšti tam tikras nenoras mėtyti smiginio strėlytes į bet kokį pavaizduotą veidą (galbūt remiantis panašumu į gyvus žmones apskritai), todėl iš magijos dėsnių nėra aiškios prognozės dėl santykinių balų mėtant į neigiamus veidus ir į tuščius taikinius.
Duomenys, iliustruojantys teigiamas dėsnių apraiškas, yra silpnesni. Iš dviejų numatytų užsikrėtimo dėsnio atvejų vienas (mėgstamo asmens dėvėta palaidinė) buvo reikšmingas numatyta kryptimi, o kitas (mylimosios ar mylimojo dantų šepetėlis) buvo reikšmingas priešinga (neigiamo užsikrėtimo) kryptimi, nors kai kurie tiriamieji pademonstravo didelį vertės padidėjimą teigiama kryptimi. Galima būtų tikėtis, kad šis efektas bus didžiausias tiems, kurie šiuo metu patiria romantišką meilę; daugelis mūsų tiriamųjų veikiausiai neatitiko šio kriterijaus. Teigiami duomenys apie palaidinę gali būti kvestionuojami, nes palyginamoji situacija buvo išskalbta palaidinė iš dėvėtų drabužių parduotuvės. Tokia palaidinė turi potencialių neigiamo užsikrėtimo savybių, ir ši galimybė galėjo paveikti atsakymus.
Įrodymai dėl teigiamo panašumo kyla iš taiklumo sumažėjimo mėtant smiginį į Kennedy ir į mėgstamo asmens taikinius. Nebuvo jokių nesėkmių siekiant užfiksuoti teigiamą panašumą, tačiau mes net nebandėme galimo neasmeninio teigiamo panašumo pavyzdžio (pvz., purvo, kaip maisto, vertės padidėjimo, jei jis būtų pateikiamas kaip šokoladinis pudingas), nes atrodė akivaizdu, kad tokios manipuliacijos nepavyktų. Bent jau mūsų kultūroje atrodo, kad tarpasmeninė sritis yra ta, kurioje galima tikėtis rasti teigiamus magijos efektus. Tai patvirtina mūsų negausūs duomenys apie teigiamą užsikrėtimą ir panašumą. Galima išimtis yra teigiamas užsikrėtimo efektas, susijęs su „laimę nešančiais talismanais“.
Net ir tarpasmeninėje srityje neigiami (užsikrėtimo) efektai atrodo galingesni nei teigiami. Ši teigiama-neigiama asimetrija, regis, yra dalis bendresnės žmonių bei kitų gyvūnų tendencijos greičiau mokytis ir stipriau reaguoti į neigiamus įvykius (Rozin & Zellner, 1985; Rozin, spaudoje). Iš tiesų stebina tai, kad nors pasibjaurėjimas apskritai laikomas bazine „neigiama“ emocija, nėra jokios bazinės „teigiamos“ emocijos, kuri būtų jos priešingybė (Rozin & Fallon, 1985; Rozin, spaudoje). Remiantis vieno Nebraskos automobilių mechaniko žodžiais: „Lašas nuotekų sugadina statinę vyno, bet lašas vyno nieko nepadaro statinei nuotekų“. Taip pat įmanoma, kad modernios Vakarų kultūros nuvertina asmeninę objektų istoriją ir todėl selektyviai sumažina teigiamus magijos efektus, turint omenyje, kad teigiami efektai labiau priklauso nuo tarpasmeninių veiksnių. Teigiamas užsikrėtimas yra plačiai paplitęs kai kuriose kultūrose, pavyzdžiui, Naujosios Gvinėjos Hua gentyje (Meigs, 1978, 1984), kur asmeninė objektų istorija, t. y. kontaktas su žmonėmis, su kuriais individą sieja teigiami ar neigiami ryšiai, stipriai veikia elgesį. Pavyzdžiui, maisto vertė tam tikram asmeniui padidėja, jei ant jo užspjauna žmogus, su kuriuo palaikomi teigiami santykiai. Tačiau net ir tarp Hua neigiami efektai atrodo galingesni.
Mūsų silpnai reikšmingi „tarakonų sąlygojimo“ rezultatai leidžia juos interpretuoti tiek Pavlovo, tiek magijos terminais (aptariama vėliau). Bet kuriuo atveju jie siūlo galimą eksperimentinį metodą vertės perdavimo tyrimams. Mūsų atradimas apie neigiamą vertinamąjį pokytį neutraliame objekte, kuris buvo „suporuotas“ su pasibjaurėjimą keliančiu objektu, yra paremtas gausybe anekdotinių pranešimų apie realias gyvenimo situacijas, kai pasibjaurėjimas susiformavo suporavus neutralius daiktus su šleikštulį keliančiais dirgikliais (Rozin, spaudoje). Tarakonų sąlygojimo išvada taip pat primena atsakymą į klausimyno punktą ankstesniame tyrime (Rozin, Fallon, & Mandell, 1984). Apie 50 % suaugusiųjų nurodė, kad jie nenorėtų valgyti savo mėgstamos sriubos, jei ji būtų buvusi pamaišyta visiškai nauja musių mušekle. Tai galima analizuoti sąlygojimo terminais. Kartu su tarakonų rezultatais, tai galima analizuoti ir magijos terminais: kaip panašumo principo (visiškai nauja musių mušeklė atrodo kaip naudota musių mušeklė) ir užsikrėtimo (musių mušeklė liečia sriubą, o tada atskiriama nuo jos) kombinaciją. Nepaisant interpretacijos, mes turime tris įrodymų kryptis, kurios sufleruoja apie paprastą negatyvumo perdavimą per tam tikrą kontaktą su pasibjaurėjimu. Mūsų aprašomas eksperimentinis efektas yra nedidelis. Vis dėlto kiti duomenys rodo, kad tokio pobūdžio procesas yra svarbus pasibjaurėjimo ir galbūt kitų vertinamųjų pokyčių plitimui. Mūsų demonstracijoje įvyko tik vienas bandymas (tarakono suporavimas su sultimis), o pakrautas elementas (nesąlyginis dirgiklis – US), išdžiovintas ir sterilizuotas tarakonas, galbūt nebuvo pakankamai stiprus, kad veiktų maksimaliai efektyviai tokiomis sąlygomis. Mes tiriame šią paradigmą kaip galimą modelio sistemą žmonių vertinamojo sąlygojimo studijoms.
Mūsų tikėjimų grupių ir individualių skirtumų analizės rezultatai pasirodė kiek nuviliantys, tačiau koreliacijos iš esmės buvo panašaus dydžio, kaip ir randamos daugelyje kitų asmenybės sričių. Nors yra tam tikra tendencija, kad magiškas mąstymas apima kelias sritis, neegzistuoja ryšys tarp teigiamo ir neigiamo magiško mąstymo, o atskirai paimti neigiamo užsikrėtimo ar neigiamo panašumo atvejai nesijungia tarpusavyje stipriau nei tie atvejai, kurie kerta šias dvi kategorijas. Atsakymuose į beveik visus mūsų magiško mąstymo matavimus yra didžiulė variacija, tačiau asmenys ryškiai nesiskirsto į nuosekliai stiprius ar silpnus magiškus mąstytojus. Kita vertus, pasiskirstymas toli gražu nėra atsitiktinis. Galbūt platesnė tiriamųjų imtis, neapsiribojanti universiteto bendruomene, atskleistų ryškesnius ir nuoseklesnius individualius skirtumus maginiuose tikėjimuose.
Matavimus, kuriuos atlikome, lėmė mūsų susidomėjimas simpatinės magijos dėsniais. Rezultatai, nors ir atitinkantys šiuos dėsnius, nebūtinai turi būti interpretuojami kaip tvirtas įrodymas mūsų teiginiui, kad šie dėsniai veikia daugelyje mūsų kultūros sričių. Pirma, galima kvestionuoti pačius duomenis. Yra labai sunku atlikti tokio tipo matavimus, kokių mes norime, tuo pat metu nuslepiant ketinimus nuo tiriamųjų. Kai kurie tiriamieji galėjo suvokti mūsų domėjimąsi šiais matavimais, todėl tyrimo reikalavimų charakteristikos (angl. demand characteristics) galėtų paaiškinti jų rezultatus. Mes nemanome, kad reikalavimų charakteristikos yra esminiai veiksniai mūsų rezultatuose, nes: a) visi tiriamieji parodė aiškius magiško mąstymo pažeidimus; b) apskritai, tiriamieji šiek tiek gėdijasi to, kaip jie elgiasi, ar atsakymų, kuriuos pateikia klausimyne; jie pripažįsta, kad tai, ką jie daro, yra neracionalu; c) mes (eksperimentatoriai) ir žmonės, su kuriais aptariame šias išvadas, manome, kad mūsų fiksuojami mąstymo modeliai yra įtikinami remiantis asmenine patirtimi; ir d) realiame pasaulyje įvykiai, atitinkantys daugelį tų išmatuotųjų, iš tikrųjų vyksta, ir į juos, atrodo, reaguojama taip, kaip nurodyta mūsų tyrime. Būtų pageidautina surinkti tvirtų įrodymų šiuo klausimu. Galiausiai, neseniai atliktame tyrime (Nemeroff & Rozin, 1985) pateikiame įrodymų, kad Amerikos koledžų studentai elgiasi taip, tarsi tikėtų principu „esi tai, ką valgai“ (užsikrėtimo pavyzdys). Šiame tyrime naudojome Asch (1946) įspūdžio formavimo metodiką, kuriai negalima priekaištauti dėl reikalavimų charakteristikų.
Antra problema, susijusi su šiuo tyrimu, yra interpretacija. Nors rezultatus nuspėjo simpatinės magijos dėsniai, jie visiškai gali atitikti ir kitas formuluotes. Labiausiai tikėtinas kandidatas yra asociacijų dėsniai. Tiek Frazeris, tiek Maussas atkreipė dėmesį į paralelę tarp simpatinės magijos dėsnių ir britų empiristų filosofų iškeltų asociacijų dėsnių. Asociacijų dėsnių skaičius skiriasi priklausomai nuo autoriaus, tačiau du dažniausiai ir nuosekliausiai keliami dėsniai (Warren, 1921) yra gretimumas ir panašumas (Hume, 1748/1902; Mill, 1843/1930). Pasak Millo, panašumo dėsnis teigia, kad „panašios idėjos linkusios sužadinti viena kitą“, o gretimumo dėsnis teigia, kad „kai du įspūdžiai dažnai buvo patiriami (arba net apie juos galvojama) kartu ar iškart vienas po kito, tuomet, kai vienas iš šių įspūdžių ar jo idėja pasikartoja, jis linkęs sužadinti kito idėją“.
Šios „analogijos“ prasmė ta, kad abu dėsnių rinkiniai yra fundamentalių žmogaus mąstymo modelių aprašymai. Tačiau, kol asociacijų dėsniai aprašo būdus, kaip mintys susiejamos viena su kita ir taip lieka tik galvoje, magijos dėsniai aprašo praktikas, kurios žengia žingsnį toliau: žmonės elgiasi taip, tarsi tikėtų, kad pasaulis yra organizuotas lygiai taip pat, kaip ir jų mintys. Idėja, kad priešui galima pakenkti deginant jo nukirptus nagus, neišplaukia iš asociacijų dėsnių.
Mūsų pademonstruotus fenomenus galima paaiškinti asociacijų dėsniais. Neturime jokių tiesioginių įrodymų dėl tiriamųjų tikėjimo, kad jų elgesys iš tikrųjų sukelia efektą per atstumą (pvz., kad jų smiginio metimai tikrai sužeidžia taikinius). Gretimumo dėsnis gali paaiškinti daugumą atvejų, kuriuos mes priskyrėme užsikrėtimui. Neigiamų elementų (US; pvz., šuns išmatų ar nemėgstamo asmens) asociacija su objektais (CS, pvz., šokoladu ar megztiniu) per vertinamojo sąlygojimo procesą (Martin & Levey, 1978; Rozin & Zellner, 1985) gali lemti objekto nuvertinimą. Asociatyvūs paaiškinimai dėl atgalinio priežastingumo užsikrėtimo (nepademonstruoto šiame tyrime; bet žr. Rozin, Nemeroff, Wane, & Sherrod, 1985, dėl įtaigių duomenų) yra pajungti panašiam, tačiau labiau priverstiniam paaiškinimui. Paties žmogaus megztinis yra nuvertinamas, kai jį apsivelka nemėgstamas asmuo, nes tas asmuo (US) asocijuojamas su megztiniu (CS). Tačiau esminis suvokimas, kad tai yra jūsų megztinis, yra būtinas, ir tai jau neša tam tikrą simpatinės magijos formuluočių žymę. Ir, žinoma, idėja (jei tokia egzistuoja), kad jums bus pakenkta dėl to, jog priešas dėvi jūsų megztinį, negali būti išvesta iš asociacijų principų.
Panašumo atveju šuns išmatų formos šokolado atmetimas kyla iš neigiamų asociacijų, kurias sukelia neigiama išmatų (US) išvaizda. Tačiau prastesnio smiginio metimo rezultato esant teigiamiems veidams nėra lengva paaiškinti asociatyviu požiūriu.
Labiausiai asociatyviam paaiškinimui tinka fenomenas, kurį aprašėme kaip tarakonų sąlygojimą. Naudota procedūra yra Pavlovo: CS yra sultys, US yra tarakonas, CS-US suporavimas yra tarakonas sultyse, o naujų sulčių testas atstovauja tik CS. Remiantis magišku paaiškinimu, užterštų sulčių negatyvumas kyla iš užsikrėtimo, o naujų sulčių negatyvumas aiškinamas panašumu (į faktiškai užterštas sultis). Šiuo atveju, kitaip nei kai kuriais kitais, sąlygojimo (asociatyvus) paaiškinimas atrodo mažiau gremėzdiškas.
Heiderio (1958) balanso principas pateikia dar vieną paaiškinimą bent daliai mūsų aprašytų fenomenų. Šuns išmatų formos šokolado atveju paaiškinimas yra toks: tiriamasis nemėgsta šuns išmatų (neigiamas sentimentas), šokoladinio triufelio gabalėlis yra panašus į šuns išmatas (vieneto ryšys), todėl tiriamasis nemėgsta šokolado gabalėlio (neigiamas sentimentas). Panaši formuluotė galioja ir užsikrėtimui, jei galima daryti prielaidą, kad tarakonas sultyse gali būti apibūdinamas kaip vieneto ryšys. Kaip ir asociatyvių paaiškinimų atveju, tikėjimas (arba elgesys), kuris sufleruoja atgalinį priežastingumą, kelia didžiausių sunkumų balanso teorijai.
Nemanome, kad iš esamų duomenų įmanoma galutinai pasirinkti tarp magiškos, asociatyvios, balanso ar galbūt kitų formuluočių. Asociatyvi struktūra yra seniausia ir turbūt paprasčiausia. Balanso struktūra yra naujausia, bet gali būti ne tokia sudėtinga kaip simpatinės magijos formuluotė. Tačiau mes tikime, kad magišką formuluotę palaiko trys argumentai. Pirma, aptariami fenomenai tiesiogiai išplaukia iš simpatinės magijos dėsnių, nors kitos teorijos juos paaiškina retrospektyviai. Nepaisant didžiulės asociacijų teorijos svarbos psichologijoje ir reikšmingos balanso teorijos įtakos, mūsų aprašyti fenomenai nesulaukė beveik jokio psichologų dėmesio ir moderniojoje psichologijoje yra iš esmės nežinomi. Antra, tik simpatinės magijos dėsniai gali paaiškinti minčių projektavimą į pasaulį („esi tai, ką valgai“, arba priešo plaukų deginimas, arba smeigtukų bedimas į jo atvaizdą norint jam pakenkti). Tai akivaizdžiai pasitaiko tradicinėse kultūrose, kur asociacijų ar balanso paaiškinimai neveiks. Būtų neekonomiška pasitelkti skirtingus paaiškinimus tam šių elgesio modelių pogrupiui, kurį pademonstravome Amerikos kultūroje. Trečia, gyvūnų ir tarpasmeninio kontakto galingumas užsikrėtime lengvai išplaukia iš magiškos idėjos, kad „esencijos“ gyvūnuose yra apstu ir ji yra galingesnė. Gyvūnų dominavimo atradimą galima pritaikyti asociatyviame modelyje, tačiau tik su savavališka papildoma parengtumo prielaida.
Mes nežinome mūsų aprašyto mąstymo tipo kilmės. Vienu lygmeniu jis atrodo elementarus, todėl galima būtų tikėtis, kad bus labiau paplitęs tarp vaikų. Tai ypač turėtų galioti panašumui; principą „atvaizdas lygus objektui“ galima vertinti kaip diferenciacijos nesėkmę. Kita vertus, panašumas gali apimti išmoktą konvencijų rinkinį. Panašu, kad užsikrėtimo principas suponuoja dvi gana sofistikuotas sąvokas. Viena iš jų yra ta, kad materija susideda iš mažyčių ir nematomų dalelių – idėja, kurios vaikai neturi maždaug iki 7 metų amžiaus (Piaget, 1974). Kita yra ta, kad du pojūčiams identiški objektai gali reikšmingai skirtis dėl savo individualių istorijų. Atsižvelgiant į tai, nenuostabu, kad mes nustatėme, jog dauguma vaikų iki 7 metų neparodo užsikrėtimo pasibjaurėjimu (Fallon ir kt., 1984; Rozin, Fallon, & Augustoni-Ziskind, 1985), arba kad kiti tyrėjai (pvz., Nagy, 1953) atrado, jog mikrobų teorijos paaiškinimai ligoms atsiranda maždaug tokio paties amžiaus vaikams (Bibace & Walsh, 1980).
Mažiausiai, ką padarėme, tai atkreipėme dėmesį į tam tikrus mąstymo modelius, kurie apskritai buvo laikomi apribotais tik ikirašytinėse ar Trečiojo pasaulio kultūrose. (Žr. Shweder, 1977, dėl svarstymo apie galimybę, kad panašumo principas galioja mūsų asmenybės vertinimuose, ir Jahoda, 1969, dėl įrodymų, kad prietaringumas, dar viena galima „primityvių“ tikėjimų sistemų apraiška, yra plačiai paplitęs Vakarų kultūroje). Mes tikime, kad šie mąstymo modeliai nėra reti tarp suaugusiųjų mūsų visuomenėje ir kad jie gali daryti įtaką individualiems ekonominiams sprendimams (pvz., senos, gendančios mašinos išlaikymui dėl asmeninės istorijos su ja), sveikatos sprendimams (pvz., maisto vengimui, nes jis atrodo kaip kažkas atstumiančio, arba dėl to, kad asocijuojasi su nepageidaujamu pavadinimu; ar nenorui priimti kraują iš kitos rasės donoro, ar nenorui duoti kraujo, kuris gali atitekti AIDS sergančiam asmeniui; ar homeopatinės medicinos praktikavimui) bei skoniui tokiose srityse kaip drabužiai, maistas ar muzika. Mūsų aprašytas neracionalus mąstymas gali praplėsti naujausius aprašymus, susijusius su kitomis racionalumo nesėkmėmis kasdieniame mąstyme (pvz., Kahneman, Slovic, & Tversky, 1982; Nisbett & Ross, 1980). Tačiau, skirtingai nei fenomenai, kurie yra dabartinių šališkumų ir euristikų (angl. heuristics) tyrimų centre (pvz., prieinamumo euristika), mūsų fenomenų grupė, regis, veikia intuityviame, „žarnyno“ lygyje (angl. gut level), kuris nėra imlus tokioms edukacinėms intervencijoms, galinčioms pakeisti šiuos kitus šališkumus.
Dabar nagrinėjame svarbias dimensijas, pagal kurias turėtų būti toliau analizuojamas šis mąstymo tipas: skirtumus tarp panašumo ir užsikrėtimo, teigiamus ir neigiamus efektus bei kryptingą ir atgalinį priežastingumą. Tuo pat metu reikės nubrėžti ryškesnes ribas tarp magiškų ir kitų formuluočių, aiškinančių jausmus ir elgseną, kuriuos pademonstravome.