Laisvė kurti gyvenimą su įkvėpimu 2

Laisvė kurti gyvenimą su įkvėpimu

Porą laiškų anksčiau, pasakojau kaip supratau, jog moku Tikėti, kai sunkiai sirgo mylimas šuo ir galėjau rinktis - pasiduoti nevilčiai arba atkakliai tikėti į jo pasveikimą ir judėti į priekį nepaisant nieko. Tada sakiau, kad tikėjimas – galinga kurianti jėga. Gyvename taip, kaip tikime, jog turime gyventi. Turiu omeny, nuoširdžiai, giliai vidumi tikime, o ne formaliai, žodžiais.

Vienas iš esminių įsitikinimų, kuriais kuriame gyvenimą, kad kas buvo praeityje ir, jei tai bent kelis kartus pasikartojo, vadinasi kartosis nuolatos. O tai, ko nebuvo ir nėra dabar, niekados nebus ir ateityje. Iš esmės, nuoširdžiai tikime dviem dalykais – tai, kas buvo, bus visada. Tai, ko nebuvo, nebus niekada. Ir laikomės įsikabinę savo praeities prisiminimų, vadovaujamės jais vaizduodamiesi savo ateitį ir tikėdami, kad įsivaizduojama ateities versija yra reali vien dėl to, kad tai jau patyriau praeityje. Nuolat sukame savo visatos planetas aplink praeities įvykius, stengdamiesi ją pakeisti, ištaisyti.

Kad paaiškinčiau, kodėl svarbu suvokti savo įsivaizdavimo ir, atitinkamai, tikėjimo galią, padarysiu intarpą, o tada grįšiu toliau prie temos: 

Tai, kas vyksta tik mintyse, mums atrodo visiškai realu. Realu, nes kai įsivaizduoji, imi jausti emocijas, o į emocijas reaguoja kūnas ir visas įsivaizdavimas tampa fizišku, jaučiamu ir dėl to - labai realistišku.

Pavyzdžiui, įsivaizduok, kad aš tau dabar tiesiu nuostabią, geltoną, prinokusią citriną. Tu ją paimi, ir pirštais jauti jos šiek tiek gruoblėtą žievelę, užuodi kvapą. Įsivaizduok, kaip pakeli citriną prie nosies ir įtrauki į save gaivaus aromato. O tada… Tada imi ir atsikandi didelį kąsnį. Kramtai, jauti kaip citrinos sultys užlieja burną, teka į gerklę. Kandi dar vieną kąsnį, didelį… kramtai…

Esu tikra, kad bent dalis skaitytojų ėmė raukytis nuo rūgštumo ir nevalingai ryti seiles, užtvindžiusias burną. Bent jau aš, kai mokymų metu prisimenu šitą seną, gerą, mėgiamą pavyzdį, ilgai netrukusi pati pajaučiu nuo rūgštumo sutrauktus skruostus.

Bet ar iš tiesų dabar, šią akimirką, valgai citriną? Ar tiesiog apie ją galvoji, įsivaizduoji? 

Kūnas nemato jokio skirtumo tarp įsivaizdavimo ir realybės, jis reaguoja tarsi tai vyktų dabar, realiu laiku, realiame gyvenime. Kiek nervinių impulsų nubėgo mūsų neuronais, kiek įsijungė sudėtingų vidinių procesų, kiek įvyko cheminių reakcijų, o mes tik pajuokavom – net ne visai rimtai pagalvojome apie citriną.

Dėl šios stiprios minčių ir kūno reakcijų sąsajos ir užstringame mintyse, kurių pavadinimas „praeitis“. Galvojame apie skausmą, kurį patyrėme, tačiau kūnas reaguoja į tą skausmą dabar, tarsi tai vyktų esamuoju laiku. Prisimename skausmą ir mums skauda dabar. Todėl mintys, pavadintos „vaikystės žaizdos“, „praeities nesėkmės“, „skaudi patirtis“ žaloja mus dabar, nors šiuo metu tai jau nebevyksta. Tai nevyksta gal jau porą dešimčių metų, tačiau mes vis dar gyvename tuo, vis dar „valgome citriną“, kuri nebeegzistuoja.

O kai tikime, kad tai, kas buvo praeityje, yra labai rimta ir labai reikšminga, įsitempiame dar labiau. Kai tikime, kad praeityje buvę įvykiai lėmė dabartį ir įtakoja ateitį, tuomet, automatiškai, stengiamės pakeisti, ištaisyti tai, kas buvo, kad pakeistume ateitį. Bet ar gali dabar suvalgyti obuolį vakar pusryčiams? Dabar vakar ryto valgis yra tik prisiminimas, tiesiog mintys, kurias galvoji dabar. Tai nevysta dabar, tačiau gali „užsiciklinti“ ant jų ir dabar kentėti, dabar kautis su tuo kas nebevyksta, dabar stengtis vakar pusryčiams suvalgyti obuolį.

Todėl, kalbat apie vėl ir vėl mintimis grįžimą į praeitį, gal gana raukytis nuo mintyse valgomos citrinos? Gal nebeverta vargti stengiantis ištaisyti vakar pusryčiams nesuvalgyto obuolio klaidos? Gal jau laikas pažvelgti į tai, kas vyksta dabar, šią akimirką?

Tad kas gi vyksta dabar? Ką dabar matai, girdi, užuodi? Ką patiri dabar? Kokį gyvenimą sau kuri būtent dabar?

Ne viskas, kas buvo praeityje, būtinai kartojasi ateityje. Juk daugelio dalykų, kuriuos šiandien darome nesusimąstydami, anksčiau nemokėjome. Nemokėjome užsirišti batų raištelių, užsisegti sagų. Nemokėjome vaikščioti ir daug kartų griuvome. Nemokėjome rašyti, skaityti, naudotis šaukštu ir šakute. Mums daugybę kartų nepavyko, tačiau vaikystėje nemanėm, kad tai – Dievo pirštas, mano lemtis, mano karma. Jei tris kartus nukritau, vadinasi man neskirta vaikščioti. Jei vos pažiūrėjusi į knygą nesugebėjau perskaityti net pirmo žodžio, vadinasi niekada gyvenime nesugebėsiu skaityti. Daug kartų bandžiau, man nepavyko, tai tikras ženklas, kad ir ateityje niekada nepavyks.

Tiesą sakant, jei jau nusprendžiame kažką bandyti, dažniausiai nesąmoningai tikimės nesėkmės. Ką reiškia „pabandysiu“? Reiškia padarysiu kelis kartus, o jei nepavyks, tuomet "bent jau pabandžiau". Jei vaikui liepiat susitvarkyti kambarį, o jis atsako „pabandysiu“ arba „pasistengsiu“ - juk jau nujaučiat, koks bus rezultatas? O jei mylimasis arba mylimoji sako „pabandysiu su tavim pagyventi, pažiūrėsiu kaip man čia seksis“ - ar jaučiat skirtumą, kaip tai skambėtų, jei išgirstumėte „aš apsisprendžiau būti su tavim, aš pasirinkau tave, aš tvirtai ketinu gyventi gyvenimą kartu su tavim“? Yra didelis skirtumas pabandyti ir apsispręsti. Kai apsisprendžiame eiti iki galo, nueiname visą kelią, nepriklausomai nuo to, ką sutinkame pakeliui.

Lygiai kaip ir tai, ko nebuvo praeityje, ko dar nėra, nereiškia, kad niekados neįvyks. Protu tarsi suvokiame, bet pasąmonėje dažniai laikomės įsitikinimo "negali būti, nes dar nebuvo". Jei man iki šiol nepavyko, vadinasi niekada ir toliau nepavyks. Jei dar nesukūriau trokštamų santykių su vyru ar moterimi, vadinasi man neskirta, kad ir ką daryčiau. Jei iki šiol gyvenu skolose ir niekaip iš jų neišlipu, vadinasi visą gyvenimą taip gyvensiu. Jei anksčiau buvau nelaiminga, dabar esu nelaiminga, vadinasi tai tęsis ir toliau, amžinai. O jei žinau iš jau anksto, kad nepavyks, nes remiuosi praeityje nutikusiais įvykiais ir dabartimi, tai kam vargti ir bandyti kažką pakeisti ateityje? Juk beviltiška. Geriau neeikvosiu savo energijos veltui, susitaikysiu ir ramiai sau stumsiu savo nelaimingas, vienišas vargo dienas. Arba susikursiu sau paguodos pasakėlę apie Gyvenimo pamokas, kad ką Dievas myli, tą labiausiai spaudžia, kad prieš Likimą nepašokinėsi. Išaukštinsiu savo kančią, užsidėsiu Aukos karalienės arba karaliaus karūną ir eisiu per savo vargingą gyvenimą oriai pakelta galva, tegul ir kiti mato, kaip kokia išaukštinta kančioje esu kaip Jėzus.

Vienas iš esminių įsitikinimų, kuriais kuriame gyvenimą, kad kas buvo praeityje ir, jei tai bent kelis kartus pasikartojo, vadinasi kartosis nuolatos. O tai, ko nebuvo ir nėra dabar, niekados nebus ir ateityje. Iš esmės, nuoširdžiai tikime dviem dalykais – tai, kas buvo, bus visada. Tai, ko nebuvo, nebus niekada. Ir laikomės įsikabinę savo praeities prisiminimų, vadovaujamės jais vaizduodamiesi savo ateitį ir tikėdami, kad įsivaizduojama ateities versija yra reali vien dėl to, kad tai jau patyriau praeityje. Nuolat sukame savo visatos planetas aplink praeities įvykius, stengdamiesi ją pakeisti, ištaisyti. 

O jei nereikia jų taisyti, kad ir dėl to, kad tai - neįmanoma? Neįmanoma, nes šią akimirką visos mintys apie praeitį yra kaip mintys apie citriną, kurios nevalgai, tačiau jauti rūgštumą ir burna iškart prisipildo seilių.

Kas esi dabar, šią akimirką, jei sugrįžtum į savo kūną, į savo realų gyvenimą, vykstantį dabar?