Laisvė kurti gyvenimą su įkvėpimu

Laisvė kurti gyvenimą su įkvėpimu

Mano sukurti metodai dovanoja žmogui laisvę, tačiau pastaruoju metu vengiu taip kalbėti, nes galimybė išsilaisvinti būna, kad ne pritraukia žmones, o atstumia. :)

Žmonės nenori būti laisvais, nes jiems tai asocijuojasi su vienatve, atsiribojimu, socialinių normų paneigimu, maištingumu, konfliktais, juokingu, nepriimtinu keistumu. Lyg tapimas laisvu įpareigotų apsirengti juokdario kostiumą ir nueitų į ofisą dirbti. Jei būsiu laisva, teks atsisakyti šeimos, vaikų, turėsiu nustoti rūpintis visais, kurie man rūpi. Privalėsiu atsisakyti visų savo pareigų, kurios nors ir slegia, vargina, tačiau taip pat apibrėžia mane, nusako mane kaip gerą, pareigingą, sąžiningą žmogų. Jei būsiu laisva, tuomet ką, gal ir palapinėje turėčiau apsigyventi ar po balkonu, nes tik taip išsilaisvinsiu nuo paskolų? Be to, argi laisvas žmogus turi darbą? Jis nori dirba, o nori – nedirba. Tik kažin kiek darbdavių ilgai taikstytųsi su tokiu „laisvu“ požiūriu į darbą. Jei toks "laisvas" žmogus turėtų savo verslą, kažin ką manytų klientai, jei niekada negalėtų pasitikėti, bus jų užsakymas įvykdytas ar ne. Vadinasi "laisvas žmogus" reiškia tą patį kaip „laisvo oro direktorius“ - bedarbis. O jei bedarbis, tai ir benamis, nes už viską reikia mokėti – už elektrą, komunalines paslaugas, maistą, rūbus. Vadinasi laisvė yra ne tik bedarbystė bet dar ir benamystė. O kaip gyvena benamiai, ką jie valgo, jei neturi nei pinigų, neinamų? Rausiasi konteineriuose ir valgo kitų žmonių išmestą maistą. Tai ačiū, ne ne ne, nereikia man tokios laimės būti laisvai, gyventi po balkonu, valgyti iš šiukšlių konteinerių, būti visuomenės atstumtai ir išjuoktai. Aš geriau būsiu normali, tokia kaip visi. Taip, įkalinta pareigų, atsakomybių, rūpesčių, bet turėsiu darbą, turėsiu šeimą, turėsiu namus ir valgysiu maistą iš švarios lėkštės, gal net restorane.

Be to, niekas neturi pasirinkimo laisvės, normalūs žmonės velka įsipareigojimų jungą, nes būtent tai yra normalu. Kas bus, jei visi pasijaus laisvais ir nustos daryti tai, ką privalo? Anarchija niekam nereikalinga. O laisvė – tik tušti žodžiai, ji – neegzistuoja realiame gyvenime.

Ir visgi, laisvė egzistuoja, bet ne ta, kurią aprašiau viršuje. Mano metodai dovanoja žmogui vidinę laisvę nuo asmeninių baimių, žemos savivertės, įstrigimo praeityje, nuo stereotipiško, riboto požiūrio į save, savo galimybes ir į supantį pasaulį. Būtent tokioje laisvėje ir gali išsiskleisti tarpusavio meilė, pagarba ir sutarimas, kūryba. Laisvė yra erdvė saviraiškai ir savirealizacijai, sveikatai ir apskritai, geram gyvenimui. Būtent tokią laisvę aš noriu padovanoti kiekvienam žmogui! Laisvę su įkvėpimu kurti savo gyvenimą!

O ką reiškia "laisvė kurti"? Kūryba apskritai labai mistifikuota ir priskirta tik kažkokiems ypatingiems talentams. Tarsi vieni turi kūrybiškumo geną, o kiti - ne. Tarsi kurti gali tik tie, kurie talentingi ir tik tada, kai juos apima kažkoks ypatingas įkvėpimas, būsena, nepasiekiama paprastiems mirtingiesiems. Tai kaip gi galima kurti savo gyvenimą, jei kūrybai reikalinga turėti talentą, o dar ponas Įkvėpimas gyvena savo savarankišką gyvenimą ir yra per daug užsiėmęs, kad užsuktų į svečius?

Gal jau pasakojau kada, bet vienu metu labai susidomėjusi skaičiau Mason Currey knygą apie įvairių kūrėjų dienos režimą „Dienos ritualai“. Knygoje yra aprašyti 161 įžymaus žmogaus – romanistų, dramaturgų, kompozitorių, dailininkų, filosofų, mokslininkų, matematikų – dienos ritualai, kaip jie į savo kasdienybę įsprausdavo laiką, pašvęstą kūrybai, kaip jiems sekėsi derinti buitį ir kūrybą, kokiu būdu jie realizuodavo savo kūrybinį potencialą. Man įdomu tai, kad būdami tokie skirtingi -skirtingo amžiaus, išsilavinimo, netgi gyvenę skirtinguose amžiuose, tačiau visi buvo apjungti tuo pačiu bruožu – kad ir kokiu ritmu, tempu jie gyveno, kad ir kokių skurdo ar prabangos sąlygų buvo supami, kad ir kokio dydžio šeimas turėjo arba kaip tik, liko vienišiai iki gyvenimo galo – visi jie vienaip ar kitaip, atrasdavo būdų kaip į savo dienotvarkę įterpti laiką kūrybai. Ir darydavo tai nuosekliai, kryptingai, atkakliai ir visą laiką. Vieni kurdavo kasdien, kiti ne. Tačiau kurdavo, visą gyvenimą ieškodavo galimybių kurti, kas po 15 min., net stovėdami arba kaip tik, tik gulėdami lovoje, kas po keletą valandų ar net visą dieną arba visą naktį. Jie nelaukdavo kol netyčia, savaime atsiras laiko, jie jį suplanuodavo, ieškodavo jo, prisitaikydavo prie visų esamų aplinkybių ir kurdavo. Tai va, pagalvojau, o jeigu ir mes su tokiu užsidegimu, atsidavimu kurtume savo gyvenimą! Ohoho, koks nuostabus meno kūrinys ilgainiui jis taptų!

Į savo gyvenimo kūrybą žmonės taip pat kartais, o gal netgi ir dažnai, žiūri kaip į kažkokį mistinį procesą, kuriam reikalingas ne paprasčiausias kasdienis, nuoseklus darbas, o magiškos galios, „žaibas iš giedro dangaus“, kažkoks stebuklingas išankstinis žinojimas, kaip ir ką daryti, kad viskas iškart gautųsi tobulu meno šedevru. Kad pats darymas nėra toks reikšmingas, kaip sulaukimas kažkokio stebuklingo impulso, neaišku kokio ir neaišku kaip pasireiškiančio. Arba tiki, kad gyvenimas pats savaime turi pagerėti, problemos pačios turi išsispręsti, emocinės įtampos savaime turi atsipalaiduoti. Tad vieni laukia kol savaime viskas pagerės, o kiti laukia spyrio į užpakalį arba kol pasieks dugną, nuo kurio galės atsispirti ir tik tada kilti į viršų.

Ir tik vienetai supranta, jog padirbėjus su pančiais ir išlaisvinus vidinę erdvę nuo baimių, žemos savivertės, stereotipų, atsiveria tikroji erdvė kūrybai. Kurti savo gyvenimą yra gera, įkvėpimas ateina bekuriant, o ne laukiant kol kažkaip kažkada kažkas susiklostys palankiai ir tada, nieko nedarant, stebuklingai viskas savaime pasidarys :)