Kuo tiki?

Kuo tiki?

Vis rašau ir rašau apie tai, kad turi tai, kuo tiki. Parašysiu dar kartą - tikėjimas yra gerokai svarbesnis, nei greičiausiai galvoji.

Jei mes pažįstami jau seniai, turbūt prisimeni, kaip prieš 5 metus labai sunkiai sirgo mano šuo Guzikas.

Pastaruoju metu kažkodėl vis prisimenu mėnesių mėnesiais trukusią vis blogėjančią jo sveikatos situaciją ir savo sprendimą bukai, atkakliai, nepajudinamai tikėti, kad mylimas šuo pasveiks.

Žiūriu dabar į savo mylimiausią Guzikutį, kuriam net pagerėjus sveikatai vet. gydytoja nedavė daug šansų ilgai gyventi, ir prisimenu tuos baisius baisius mėnesius, kai jo odoje buvo nuolat atsivėrusios 6 pūliuojančios žaizdos ir vėrėsi naujos. Ligos ėdami nyko raumenys, dėl to krito svoris, kurio kritimą skatino ir atsisakymas ėsti.

Guziko raumenys ėmė nykti pirmiausia nuo galvoje esančių kramtomųjų, o vėliau sparčiai perėjo į kitus kūno raumenis. Baisu buvo suvokti, kad širdis juk taip pat raumuo.

Atsimenu bevaises ir brangias ligos atsiradimo priežasčių paieškas, nesėkmingus bandymus parinkti vaistus. Kartą per savaitę važiuodavome pas vet. gydytoją pagal užrašymą ir, dažnai, dar kartą ar kelis važiuodavome skubos tvarka, stipriai pablogėjus Guziko savijautai.

Kraujo tyrimų rezultatai vis blogėjo, nepriklausomai nuo paskirtų, skirtingų vaistų. Pamenu veido išraiškas vet. gydytojų, kai jie pamatė kraujo tyrimus, padarytus prieš magnetinį rezonansą, kuriam atlikti būtina narkozė. Tada, kai palikau narkoze užmigdytą šuniuką magnetinio rezonanso tyrimui atlikti, įspėta, kad yra didelė tikimybė, jog jis gali neatsibusti dėl savo labai prastos sveikatos būklės, pirmą kartą per visą laiką neatsilaikiusi įtampos kelias minutes verkiau važiuodama namo. O tada ir vėl susiėmiau, nes MANO ŠUO PASVEIKS, NĖRA JOKIO KITO VARIANTO.

Narkozę Guzikas išgyveno, bet magnetinis rezonansas nieko neparodė. Toliau tęsėsi nežinia. Kelis kartus per dieną prieidavau patikrinti ar jis dar gyvas.

Savaime suprantama, kad buvo rūpestingų žmonių, kurie patardavo nustoti kankinti šunį ir geriau jau jį numarinti. Patarėjų nenumarinau turbūt tik dėl to, kad kas rūpintųsi mano sergančiu šuniu ir kitais gyvūnais, jei atsidurčiau kalėjime? :)

Vienintelis dalykas, iš kurio sėmiausi jėgos, buvo bukas, mechaniškas, bet nepajudinamas tikėjimas. Nusprendžiau, kad tikiu, jog jis pasveiks ir tikėsiu tol, kol jis pasveiks. Nėra jokio kito varianto. Jis - pasveiks.

Tikėjau stipriai, su užsispyrimu, iš visų jėgų, sutelkusi visą savo dėmesį į tikėjimą. Neįsileidau net menkiausios kitokios minties. Kartojau sau, ir Guzikui taip pat, – aš tavim tikiu! Tikiu, kad tu pasveiksi. Tu turi pasveikti! Tu esi mano šuo, o šunys turi paklusti savo šeimininkams, todėl aš tau liepiu – pasveik! Ir tikiu tavim, kad gali tai padaryti. Guzikai, aš tavim TIKIU.

Tikėjau atkakliai, nors su kiekviena diena, kiekvienu apsilankymu klinikoje, su kiekviena naujai atsiradusia sveikatos problema vis mažiau turėjau pagrindo laikytis to savo tikėjimo. Taip mano tikėjimas palaipsniui tapo išgrynintu jausmu, be jokių pašalinių priemaišų, o aš tapau absoliučia savo minčių ir jausmų valdove. Ne, aš ne bėgau ir nesislėpiau nei nuo jausmų, nei nuo minčių. Aš RINKAUSI, ką man galvoti ir ką jausti.

Ir tada, vieną dieną, jis ėmė sveikti. Nutaikėm vaistus. Žaizdos nustojo pūliuoti, užsitraukė, šunelis priaugo savo pirmą 100 gramų. Ėmė ėsti. Vėliau nustojo krūpčioti iš skausmo, kurį nuolat jautė dėl jautraus, nusilpusio žarnyno. Vis dažniau užriesdavo ilgus mėnesius kabojusią nukarusią uodegą. Sugrįžo į savo sargybos postą prie lango, o lojime vis daugiau radosi jėgos ir sveiko šuniško grasinimo susidoroti su įsibrovėliais.

Šiandien man nebereikia įdėti tiek valios ir jėgų į savojo tikėjimo palaikymą, nors mūsų sveikimo kelionė dar neužbaigta. Tačiau dabar, pažvelgusi į praeitį, suprantu – aš moku tikėti. Tikrai moku. O pats tikėjimas yra begalinė jėga, milžiniška galybė, nors anksčiau niekad apie tai nebuvau rimčiau pagalvojusi.

Kai krizė praėjo, natūraliai kilo klausimas – o kas būtų, koks mano gyvenimas taptų, jei šitą savo mokėjimą tvirtai tikėti, nukreipčiau ir į kitas gyvenimo sritis?

Jei moku šitaip neapsakomai tvirtai tikėti, nepaisant visų faktų, vadinasi ir kasdien kažkuo tikiu, tik nepastebiu. Tai kuo tikiu? Kuo tiki tu? Kuo tiki taip pat užsispyrusiai ir atkakliai, nepaisant visų faktų?

Galbūt atkakliai tiki, jog kažkas nepasiseks? Kad atstums? Kad nemyli? Nepaisant to, kad kartais sekasi, kad ne visi atstumia ir yra kas myli.

Galbūt tiki neišvengiamais sunkumais, varginančiomis, ilgomis, bevaisėmis pastangomis? Nepaisant to, kad gyvenime būna ir daug lengvų, smagių dalykų.

Galbūt tiki, kad ne nuo tavęs priklauso, o tie, nuo kurių priklauso, net piršto nepajudins?

Galbūt tiki, kad visko trūksta, o labiausiai - laiko?

Galbūt tiki, kad niekas nepasikeis į gerą, nebent nežymiai ir nereikšmingai?

Galbūt tiki, kad labiau tikėtina, jog viskas tik blogės, nes pagerėjimui reikia daug pastangų, laiko ir darbo?

Pakartosiu dar kartą - mes turime tai, kuo tikime.

Todėl geriau jau šiandien sąmoningai pasirinkime kuo nepajudinamai tikėsime.

Pasakyk sau:

- Šiandien aš tikiu savimi.

- Šiandien aš tikiu, kad man viskas pasiseks.

- Šiandien aš tikiu, kad man – viskas įmanoma, kad viską galiu ir visko pasieksiu, ko noriu.

- Šiandien aš tikiu, kad visi mano trokštami dalykai ir norimi pokyčiai ateina dar lengviau ir dar greičiau, nei dabar įsivaizduoju.

- Šiandien aš tikiu, kad viskas, ką aš sąmoningai arba nesąmoningai darau, neša man sėkmę ir klestėjimą.

- Šiandien aš tikiu, kad esu visiškai saugi savo Gyvenime, todėl galiu atsipalaiduoti ir su meile bei įkvėpimu laisvai kurti visus trokštamus dalykus.

- Šiandien aš tikiu savimi ir Pasauliu.