Klajokliai

Labas!

Jei turite klausimą arba temą, kuria norėtumėt, kad pakalbėčiau plačiau, parašykite  :)

Klajokliai

Klausau audio knygą apie Egregorus ir ne tiek apie tuos egregorus noriu papasakoti, kiek apie žmones-klajoklius. Bet tam, kad apie juos papasakočiau, turiu papasakoti šiek tiek kontekstą.

Tai, trumpai, egregorais vadinami kolektyvinės energijos ar sąmonės dariniai, kuriuos sukuria grupės žmonių mintys, emocijos ir veiksmai. Egregoras gimsta iš žmogaus idėjos, tačiau augdamas ir plėsdamasis, dažniausiai tampa ne tik žmogui nepavaldus, bet dar ir žmones mato kaip įrankius asmeniniams tikslams siekti.

Egregoras susiformuoja, kai daugybė žmonių ilgą laiką koncentruoja savo mintis ir emocijas į tam tikrą idėją, tikslą ar tikėjimą. Tai gali būti religinė praktika, politinė ideologija, korporacijos kultūra, futbolo komandos palaikymas, šeima ir t.t.

Kaip sakiau, augdamas, bręsdamas, egregoras tampa savarankiška energine struktūra, kuri išlaiko savo egzistavimą maitindamasi žmonių dėmesiu ir energija. Kuo daugiau žmonių jį palaiko (pvz., tikėdami ar veikdami jo vardu), tuo jis stipresnis, įtakingesnis, tuo labiau valdo žmonių sąmonę jiems to net neįtariant.

Yra keli žmonių tipai, dalyvaujantys egregorų veikloje:

1. „Marionetės“: visiškai paklūsta egregoro valiai, nesąmoningai vykdo visus egregoro nurodymus ir net nesugeba atskirti, kur jo valia, kur ne jo valia.

2. „Lyderiai“: patys tiki ir iš šono pažiūrėjus atrodo, kad jie valdo, bet iš tiesų vykdo agregoro valią patys to nesuvokdami.

3. „Klajūnai“: blaškosi tarp įvairių egregorų, nepritapdami nei prie vieno.

4. „Nepriklausomi“: atsiskiria nuo egregorų ir stengiasi gyventi pagal savo sąmoningus pasirinkimus. Tokių yra nedaug, nes realistiškai vertinant, savo mintis kritiškai vertina vos saujelė žmonių, o dauguma gyvena bent jau pusiau automatu, neabejodami savo mintimis, išvadomis, jausmais, prisiminimais. Šitai sakau nuo savęs, nes mokau žmones metodų, kaip atsitraukti nuo savo minčių ir jas įvertinti objektyviai, kur jos veda, kokius sprendimus pagal jas priima.

Tai va ta saujelė žmonių, kurie kritiškai kasdien analizuoja savo mintis ir atidžiai renkasi, kurias mintis savo galvoje generuoti, pagal kurias mintis veikti, tie gali kurti ir valdyti egregorus, siekdami savo asmeninių tikslų, o ne atvirkščiai, savo energija maitinti milžiniškus energetinius darinius, turinčius savo asmeninių tikslų, kurie nebūtinai yra naudingi egregorui priklausantiems žmonėms.

O dabar apie klajoklius papasakosiu, nes yra gana daug žmonių, kurie vis ieško savęs ir vis neranda.

Iš sveikos savivertės, ieškai ne savęs, o įvairių būdų kaip save realizuoti, kaip geriau atskleisti ir išpildyti įvairius savo asmenybės aspektus. Pvz., aš turiu daug veiklų, kurios man labai patinka, kuriose realizuoju save skirtingais būdais. Tačiau tai veiklos, kurias aš darau ilgą laiką, nors etapais skiriu tai vienai, tai kitai veiklai daugiau dėmesio.

Anksčiau lyginau save su tais, kurie nuo vaikystės žinojo, kad bus, pvz., gydytoju ir, suaugęs, tapo gydytoju, nugyveno visą gyvenimą dirbdamas vien tik gydytoju ir niekuo kitu. Iš pradžių maniau, kad ir aš turėčiau būti tik vienas kažkas, o jei man patinka skirtingi dalykai, vadinasi "neradau savęs".

Tačiau žmonės yra skirtingi - vieni turi stipriai išreikštą vieną talentą, pašaukimą, o kiti atranda ir puikiai realizuoja save skirtingose veiklose (jiems tik reikia išmokti savi-discipinos, nuoseklumo ir planavimo, kad savirealizacija skirtingose veiklose netaptų paniką keliančiu chaosu :) ).

Tačiau atrasti save, realizuoti save skirtingose veiklose yra visiškai ne tas pats, kas būti klajūnu.

Klajokliai egregorų teorijoje yra žmonės, kurie:

Nuolat pereina iš vieno egregoro į kitą, tačiau niekada ilgam neprisiriša.
Gyvena ieškojimų būsenoje, tačiau stokoja nuoseklumo ir gylio. Braido palei krantą, niekada neįbrisdami giliau kelių.

Prisijungia prie egregoro tam, kad patenkintų savo naujumo, priklausymo, prasmės poreikius, bet greitai nusivilia ar pavargsta, todėl viską meta ir eina ieškoti naujos naujovės.

Jie yra tarsi „energetiniai turistai“, kurie atvažiuoja į svetimą šalį nusipirkti blizgučių, patirti įvairių pramogų, todėl palieka daug pinigų ir išvažiuoja namo. Taip ir klajokliai įneša į egregorą savo energiją, bet papramogavę, išleidę "visus pinigus suvenyrams", ištuštėję grįžta "namo".

Jie gali būti smalsūs ir atviri naujoms idėjoms, tačiau jų smalsumas dažnai paviršutiniškas, orientuotas į naujumo ar vienkartinės, greit suveikiančios ir visas problemas išsprendžiančios, "tabletės" paieškas.

Prisijungdami prie egregoro, klajokliai trumpam į jį įlieja savo energiją, ypač jei entuziastingai pradeda veiklą (pvz., naujas hobis, religija, grupė ar judėjimas), tačiau taip pat greitai savo energiją permeta į kitą egregorą, kai pereina kitur.

Jie retai pakankamai ilgai lieka viename egregore, kad galėtų tapti lyderiais, ekspertais ar brandžiais nariais. Todėl dažniausiai jie būna vartotojai, o ne kūrėjai.

Klajūnai veikia vedami savo emocijų ar impulsų. Jie linkę bėgti nuo rutinos, nuobodulio ar nesėkmių, todėl vengia gilintis, mokytis, įsipareigoti ilgam.

Klajūnai jaučia nuolatinį nerimą dėl nepaliaujamo poreikio nuolat judėti, ieškoti, patirti naujoves, jie bijo „įstrigti“ vienoje sistemoje, nes o jei kažkur kitur yra geriau, įdomiau, paveikiau, efektyviau? Jie ieško tobulos sistemos, idėjos ar bendruomenės, kuri visiškai atitiktų jų lūkesčius. Kadangi tokia niekur neegzistuoja, jie greitai nusivilia ir ieško toliau.

Rašau apie tai, nes dabartiniame soc.tinklų "scroll'inimo" pasaulyje, vis mažiau žmonių, gebančių ilgam išlaikyti dėmesį ir dėl to vis daugiau klajūnų. Pvz., galim padaryti eksperimentą - parašykite, prašau, komentare "perskaičiau" tie, kurie perskaitė mano ilgą laišką iki galo :)

Daugėjant klajūnų, daugėja bendrai chaoso pasaulyje.

Vėlgi, jei grįžtam prie egregorų - viskas, kas egzistuoja, absoliučiai visos idėjos, yra egregorai. Taip, jie išnaudoja žmonės saviems tikslams, bet taip pat ir, tam tikra prasme, rūpinasi savo žmonėmis, nes nuo to, kiek žmonių prisijungia prie egregorų, nuo to, kiek tie žmonės turi energijos, ir patys egregorai turi energijos. Kitaip tariant, kaip žmonės suinteresuoti, kad karvės duotų kuo daugiau pieno, o vištos dėtų kuo daugiau kiaušinių, todėl pasirūpina savo gyvulių pagrindiniais poreikiais, bent jau tais, kurie reikalingi produktyvumui užtikrinti. Taip ir egregorai gano savo "gyvulius" ir pasirūpina jų baziniais poreikiais, kurie atitinka egregoro tikslus.

Nenuspėjamas klajoklių elgesys gali trukdyti egregoro stabilumui, nes jie „ateina ir išeina“, išbalansuodami bendrą energijos srautą. Jei egregore susirenka per daug klajūnų, jis gali prarasti savo tvirtą branduolį, reikalingą egregoro struktūros stabilumui palaikyti. Nusilpusį egregorą "suvalgo" kiti egregorai, tuo stiprindami save ir vis augdami.

Tad jei klajoklių vis daugėja ir jie masiškai turistauja po visus, pvz., dvasinius egregorus, šie silpsta, praranda savo struktūros vientisumą ir tampa bejėgiai prieš kitus, stipresnius egregorus, pvz., karo, savanaudiško, beatodairiško gamtinių išteklių naikinimo, siekiant pasipelnyti bet kokia kaina.

Karo egregore nelabai paturistausi, nes už dezertyravimą gresia mirtis arba kalėjimas. O va dvasingumo egregoruose dažniausiai jokių pasekmių už pasitraukimą nėra, todėl šie egregorai yra patys patraukliausi klajokliams.