Kas tu - intravertas ar ekstravertas? 2 dalis
Praeitą savaitę rašiau apie tai, kad poreikis atsiskirti ir poreikis būti kartu yra natūralus, būdingas kiekvienam žmogui. Todėl, kai dėl kažkokių priežasčių ilgesnį laiką būna nepatenkintas, žmogus jaučiasi arba vienišas, praradęs ryšį su aplinka, arba kaip tik, praradęs ryšį su savimi, nes į jo asmeninę erdvę nuolat kas nors braunasi. Taip pat rašiau, kad itin stipriai pasireiškiantis intravertiškumas arba ekstravertiškumas, yra vaikystės traumų išraiška, kitaip tariant, tokiam žmogui reikia ne puoselėti ir pateisinti savo intravertiškumą/ekstravertiškumą, o tvarkytis emocines problemas.
Šiandien pratęsiu temą ir įkelsiu tekstą, kurį rašiau kursui "Ate, Imposterio sindrome!". Jei kas dar nematėte nemokamos paskaitos, kurią buvau įrašiusi pristatydama kursą, galite ją pasižiūrėti čia:
https://www.astaivaskeviciute.eu/nemokama (rinkitės "Kas tas Imposteris?")
Individualistas. Vengia prašyti pagalbos, nes mano, kad turi viską pasiekti savarankiškai. Mieliau jau kentės savo problemas, nei sutiks, kad kas nors padėtų jam jas išspręsti. Jei kažko negali pats padaryti, tada nedaro visai. Jo tvirtu įsitikinimu, absoliučiai viską turi išspręsti, padaryti tik pats vienas. Padėti kitiems gali, bet pagalbą priimti ne, nes jam tai atrodo silpnumo ženklas. Negebėjimas susitvarkyti su problemomis savarankiškai jam atrodo kaip pripažinimas, kad yra nieko vertas.
Jei šis reiškinys būtų moneta, vienoje jos pusėje būtų nesugebėjimas prašyti pagalbos, o kitoje - nesugebėjimas nieko padaryti savarankiškai, be pagalbos. Kad ir kaip skirtingai tai pasireiškia gyvenime, tačiau priežastys tos pačios - nepasitikėjimas savimi, tikėjimas, kad nepavyks, žema savivertė. Tik pirmu, neadekvataus savarankiškumo atveju, žmogus kovoja, siekia įrodyti, jog yra vertingas, stiprus, pajėgus su viskuo susitvarkyti be pagalbos. Be to, greičiausiai, vaikystėje buvęs atstumtas, paliktas vienas spręsti problemas, išjuoktas nelaimėje, todėl jo savisaugos instinktai neleidžia ieškoti pagalbos, nes pagalbos prašymą suvokia kaip savo silpnumo paviešinimą. Prašydamas pagalbos jis jaučia gėdą, pažeminimą, nes tuo metu jaučiasi pripažįstąs savo silpnumą ne prieš save, bet ir kitam žmogui. Jis nesąmoningai bijo, kad atskleisdamas savo pažeidžiamumą kitam, gali išprovokuoti grobuonių puolimą. Individualistas pasąmonėje gyvena panašiai, kaip negailestingame žvėrių pasaulyje, kuriame silpnus, ligotus, senus pirmuosius sudrasko plėšrūnai.
Tie, kurie mažai ką daro savarankiškai ir nuolat iš aplinkinių tikisi pagalbos, tai daro, nes taip pat giliai širdyje tiki, jog yra nieko nesugebantys nevykėliai, todėl atsakomybę už savo gyvenimą mielai permeta kitiems. Jie prašo pagalbos ne dėl to, kad nori išmokti, suprasti, ir netgi ne dėl to, kad bandė, bet nesėkmingai ir dabar pripažįsta savarankiškai nesugebantys rasti išeit. Ne, jie prašo dažniausiai dėl to, kad dar vaikystėje pašonėje buvo "gelbėtojas", todėl jie greitai suvokė, jog tai geras būdas permesti atsakomybę kitam, o pačiam "nusiplauti", kas ypač aktualu nesėkmės atveju. Pagalbos prašinėtojo pozicija patogi, saugi, ji leidžia manipuliuoti kitais žmonėmis (ypač, jei pavyksta save apsupti nuo Gelbėtojo sindromo kenčiančiais) ir tokiu būdu kurti su jais abipusės priklausomybės santykius, kuriuose vienas "nieko nesugeba" ir jaučiasi gerai, kai kitas už jį viską padaro, o kitas "sugeba viską" ir jaučiasi gerai, kai kitas permeta visą atsakomybę jam.
Pagalbos neprašantys, hyper individualistai, savo vertę suvokia pagal tai, kiek problemų pajėgia išspręsti savarankiškai. O pagalbos nuolat prašantys, savo vertę suvokia pagal tai, koks žmonių skaičius aplink tūpčioja pildant jų prašymus. Abiem atvejais žmogus savo vertės nejaučia savo viduje, atsietai nuo kitų, todėl siekia ją sukurti per kitus žmones. Tik individualistas tai daro visus atstumdamas ir kapanodamasis savarankiškai, o prašytojas tai daro visus pajungdamas savo prašymams pildyti.
Hyper individualizmas veda į atsiskyrimą, vienišumą, susvetimėjimą, negebėjimą užmegzti pilnaverčius santykius, pagrįstus giliu, emociniu ryšiu. Tai labai stipriai riboja galimybes augti, gerinti gyvenimą, lavinti talentus.
Pvz., jei tiki, kad turi pasveikti savarankiškai, laiku nesikreipi pas gydytojus, o kai kreipiesi, susirgimas būna jau toks didelis, kad sveikimui prireikia žymiai daugiau laiko, pastangų ir pinigų, nei būtų prireikę kreipiantis laiku.
Nori numesti svorio (čia aš su tuo dažnai susiduriu, kviesdama žmones jungtis prie mano vedamo 10 dienų subalansuotos mitybos maratono), tačiau tiki, kad turi tai padaryti savarankiškai, todėl ir toliau galuojiesi su užstrigusiais nereikalingais dešimtimis kilogramų.
Nori įgyti naujų žinių, vargsti savarankiškai rankiodamas informacijos trupinius, klausydamas nemokamų paskaitų Youtube, skaitydamas straipsnius, kuriuos pavyksta rasti internete, vietoj to, kad ateitum pas ekspertą ir visko iš jo išmoktum tiesiogiai.
Nori susitvarkyti savo emocinę būseną, tačiau metai eina, o niekas nesikeičia, nes vis lauki, kol savarankiškai pavyks padaryti tai, ko iš esmės negali padaryti savarankiškai.
Pagalbos prašinėtojai taip pat negali augti ir yra labai riboti santykiuose. Susidūrę su bet kokia kliūtimi jie ieško ne kaip išmokti ją įveikti, o kaip rasti žmogų, kuris už jį įveiks kliūtis, o tokiu atveju niekada nieko naujo neišmoksi. Taip pat ir santykiuose problemos, nes žmogus su sveika saviverte greitai pajaučia manipuliacijas ir pasitraukia. Santykiai įmanomi tik su Gelbėtoju, bet neadekvatus siekis visus išgelbėti taip pat neišspręstų vaikystės traumų pasekmė ir, atitinkamai, rimtas trukdis adekvatiems, sveikiems santykiams sukurti.
P.S. kitame laiške bus tęsinys :)
|
