Kai tiki, kad apsimetant sukursi gilų emocinį ryšį ir nuoširdžią meilę...

Labas!

aną kartą rašiau apie tai, iš kokio jausmo kuriame santykius, o dabar šiek tiek pratęsiu, papildysiu temą.

Kai tiki, kad apsimetant sukursi gilų emocinį ryšį ir nuoširdžią meilę...

- Apsimesk, kad esi silpnesnė. Tegul jaučiasi stiprus. Vyrus gąsdina stiprios moterys.

- Apsimesk, kad esi kvailesnė. Tegul jaučiasi protingas. Vyrus gąsdina protingos moterys.

Šie patarimai – vieni iš mano dažniausiai girdėtų patarimų moterims, kaip joms būti moteriškomis ir sužavėti vyrą. Tiksliau, kaip jį, kvailiuką, apsukti aplink savo mažąjį pirštelį ir priversti daryti viską, ko tik užsimanai.

Kiekvieną kartą išgirdus tokį patarimą man įsijungdavo „error“ signalas, nors iš pradžių ir nesusivokiau, kur čia klaida, kas čia nelogiška ir neracionalu. Kol galiausiai savęs paklausiau labai paprasto klausimo:

- O ar aš norėčiau, kad mano mylimas vyras apsimestų, jog aš jam esu graži, svarbi ir ypatinga? Ar aš norėčiau, kad mano vyras tik sudarytų įspūdį ir leistų man tikėti, kad aš jam rūpiu, kad jis sieja savo ateitį su manimi?

Jei santykiai nuo pat pradžių grindžiami melu, tai kaip per melą pasiekti tai, kas man atrodo svarbiausia – širdžių, protų, kūnų, galiausiai sielų bendrystę? Kaip apsimetinėdama tuo, kuo nesu, užmegsiu gilų, tikrą ryšį?

Jei apsimesiu, kad esu silpna, argi jausiu, kad mano vyras yra stiprus? Ar jausiuosi šalia jo saugi ir atsipalaidavusi?

Jei apsimesiu, kad esu kvaila, argi mano vyras bus man įkvėpimas ir mokytojas? Ar gerbsiu jį?

Ir kas liks labiausiai apkvailinta, su vyru, kuris silpnas ir kvailas, kurį lengvai maustau, manipuliuodama savo tikslams pasiekti? Kas labiausiai nukentės tokiuose apsimetinėjimu grįstuose santykiuose?

Tad pilnai nustojau apsimetinėti ir vaidinti.

O tada supratau, kad man apsimetinėti niekada ir nereikėjo!!! Todėl, kad kažkur esu stipri ir protinga, o kažkur silpna ir neišmananti. Man nereikia vaidinti, kad negaliu, nes rimtai kažko negaliu, nemoku, neišmanau.

Aš esu stipri, netgi labai stipri kai kur, kai kada. Bet ir silpna, be abejo. Gyvenimas vienkiemyje kiekvienais metais mane vis labiau sustiprina, tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Kai kuriuos dalykus, net fiziškai sunkius, aš galiu padaryti pati ir netgi labai lengvai. Galiu padaryti, nes turiu smegenų, turiu sveikatos, turiu vis miklesnį, stipresnį kūną ir tai tokia jėga ir laimė!

Žinoma, aš turiu nuostabių draugų ir draugių! Sulaukiu daug visapusiškos pagalbos, palaikymo ir nuoširdžios draugystės. Bet mano draugai vyrai (arba netgi ne draugai, o tiesiog pažįstami, ar net nepažįstami) man padeda ne dėl to, kad apsimetu silpna, ne dėl to, kad apgaunu juos, kad pameluoju, suvaidinu. Draugai man padeda dėl to, kad myli mane, rūpinasi manimi ir linki man gero. Nepažįstami vyrai padeda dėl to, kad gali, dėl to, kad yra geros širdies, dėl to, kad jiems padėti nėra sunku.

Nustojusi apsimetinėti ėmiau nuoširdžiai gerbti vyrus. Jie stiprūs ir protingi, jie įkvepia mane ir žavi, jie moko mane savo gyvenimu, savo pavyzdžiu. Jie pranašesni už mane srityse, kuriose aš nelabai orientuojuosi. Man nereikia prieš juos apsimetinėti nei silpnesne, nei kvailesne. Jie nebijo nei mano jėgos, nei mano proto, nes patys yra stiprūs ir galingi.