Ką daro žmonės, kai žvaigždės krenta iš dangaus?

Ką daro žmonės, kai žvaigždės krenta iš dangaus?

Kartą, senų senovėje, kai išėjo pirmoji mano popierinė knyga ir pirmasis kelių tūkstančių tiražas buvo iššluotas iš knygynų per pirmą 1,5 mėn., mamai džiūgaudama sakiau: "Mama!!! Aš esu žvaigždė!!!". Su džiaugsmu sakiau, ne iš pasikėlimo. Teatrališka aš, jei dar nežinojai, tai daugelis mano emocijų yra kosminių mastų ir visai ne pastelinių spalvų :D 

Tai va, sakau: "Mama, aš esu žvaigždė!", o mama ramiai šypsodamasi, su šiek tiek pašaipiu tonu atsako: "Jo? Bet žvaigždės iš dangaus krenta...".

Nu ir geras, galvoju, juk rimtai. Kol žvaigždės žiba danguje, tolimos ir nepasiekiamos, žmonės susižavėjusiomis akimis spokso įsistebeiliję į jas ir svajoja. O tada kai žvaigždė krenta, niekas dėl to neapgailestauja. Kaip tik, skuba sugalvoti norus, tikėdami, jog žvaigždės kritimas atneš jam asmeninę sėkmę.  

Žmonės visada nori turėti kuo žavėtis, ką idealizuoti, paskui ką sekti. Žmonės nori turėti dievuką, kurį galėtų užkelti aukštai ant pjedestalo, visą žibantį, paslaptingą, nepasiekiamą, ir garbinti tobulumą, kuriam jis atstovauja. Tai - nėra blogai, nes įkvėpimas, susižavėjimas teikia energiją, kuri mums būtina geram gyvenimui, gerai savijautai. Va kas nelabai gerai, tai tą susižavėjimo energiją sutapatinti su kažkuriuo konkrečiu žmogumi. Ne dėl to, kad joks žmogus negali būti idealizuotai tobulas, jis gali. Dėl to, kad būdamas žmogumi, jis yra labai įvairiapusiškas, kitaip tariant - vienu metu ir tobulas, ir netobulas. Todėl tam, kad galėtum ką nors atsidavusiai idealizuoti ir garbinti, turi neturėti kritinio mąstymo ir užsimerkti prieš visas kitas to žmogaus puses. Tai galioja visiems santykiams, nes santykių pradžioje, ypatingai romantiškų santykių pradžioje, kritinis mąstymas atsijungia, o akys mielai užsimerkia prieš viską, kas neatitinka idealumo kriterijų. 

Tačiau anksčiau ar vėliau akys atsimerkia, o kritinis protas nebesugeba praleidinėti faktų pro pirštus. Ir tada mūsų dievukai krenta nuo altorių, o mes raudame susigūžę į skaudų sudaužytų idealų kamuoliuką. Arba imame bjaurėtis tuo, kuo neseniai taip karštai žavėjomės. Nes lygiai taip pat kaip reikia kažkuo žavėtis, mums reikia ir kažkuo bjaurėtis. 

Kartais pagalvoju, kad šventi žmonės yra ne dvasiniai mokytojai, o jų tarnai. Jie tūkstančių pasekėjų idealizuojamą, išaukštintą dvasinį mokytoją kasdien mano visiškai ne dvasingose aplinkybėse. Ir vis tiek lieka šalia. 

Kai tik pradėjau eiti savo asmeninio augimo, susivokimo ir dvasinio tobulėjimo keliu, ir aš turėjau savo idealizuotus dievukus. Jie kalbėjo apie tobulus dalykus, visada atrodė tobulai ir visas jų gyvenimas taip pat atrodė tobulas. Paskaitose niekada nekalbėdavo apie save, savo kasdienius sunkumus, visada tik apie kitų žmonių problemas, kurie jie išsprendė. Arba apie kitų žmonių problemas, kurios ir liko neišspręstos, nes nebuvo spręstos pagal taisykles, kurias tie mokytojai pristatinėjo. Arba dar kalbėdavo apie kitų žmonių problemas kaip pavyzdį, kas nutinka, kai žmogus nesilaiko mokytojo mokomų gyvenimo taisyklių. Apie save jie pasakodavo tik tiek, kiek jie nuo ryto iki vakaro tobulai viską daro pagal tobulas taisykles, o jei ir užsimindavo apie savo kažkokį netobulumą, tai nebent apie tą, kuris buvo jų žalioje jaunystėje. A, ir dar apie savo netobulumą užsimindavo, kad pabrėžtų savo tobulą kuklumą :)

Norėjau būti tokia, kaip jie - tobula. Norėjau atsikelti ryte žvali ir pailsėjusi, norėjau visą dieną, kiekvieną dieną iki pat vakaro nugyventi pilna energijos, kalnus vartydama. Kur ten vartydama, norėjau žongliruoti kalnais, nes maniau, jog tai yra įmanoma, jei tik viską darysiu pagal taisykles. Ir vis negalėjau ir negalėjau ir negalėjau būti tokia tobulai tobula, kaip tie mano tobulumo dievukai. Tikėjau, kad problema yra manyje, nes vis dar nepakankamai daug darau, nepakankamai laiko, esu nepakankamai atsidavusi taisyklėms. 

Kol galiausiai nebegalėjau laikyti išjungto kritinio mąstymo ir būti užsimerkusi prieš faktus - joks žmogus negali būti vien tik tobulas, jis visada yra visoks, įvairiapusiškas, tūkstančius briaunų turintis deimantas, sužėruojantis skirtingomis spalvomis priklausomai nuo apšvietimo.

Ir ėmiausi rauti iš savęs suvešėjusį stereotipų ir ideologijų sąžalyną. Norėjau pamatyti tikrąją save ir savo tikrąjį gyvenimą, pasislėpusi po visais tais įsivaizdavimais, kaip čia viskas turėtų būti, jei būtų teisingai, pagal taisykles, tobulai. 

Kartais pagalvoju, kad mano verslui - knygos, paskaitos, konsultacijos, mokymai, - žymiai pelningiau būtų, jei pasirinkčiau ant pjedestalo užkelto dievuko įvaizdį. Ir juk mokėčiau puikiai, kad ir dėl to, kad esu teatrališka, man netgi smagu įsijausti į kokią nors rolę. O buvusi marketingiste (oi, nu bendriau aš niekada nebūsiu "buvusi", nes ir po šiai dienai marketingas yra man labai įdomi sritis) aš dar ir mokėčiau susikurti dievukui reikiamą įvaizdį...

Bet pasvarstau, pavartau, patyrinėju šią mintį ir atidedu ją į šoną. Ne dėl to, kad nu nu nu, negalima taip net pagalvoti, ne! Dėl to, kad jaučiu, jog mano savęs "ravėjimo" darbas dar vis neužbaigtas ir jis man yra žymiai svarbesnis už kūrimą įvaizdžio, kuriuo kaip skydu galėčiau pridengti savo trapų, žmogišką pažeidžiamumą. Jaučiu, kad šis mano etapas yra skirtas ne apsirengti, apsikarstyti blizgančiais žvangaliukais, o kaip tik, nusirengti, nustoti slėptis, dengtis. Ne prieš kitus, o prieš save. 

Todėl šiandien rašau tau ir tai Astai, kuriai kažkada taip reikėjo žinoti, jog jos idealizuoti žmonės yra tiesiog žmonės. 

Kai aname laiške rašiau, kad nepaisant to, kad užaugau mylinčioje, darnioje šeimoje, vis tiek iki šiol turiu ką veikti su savo savivertės puoselėjimu, viena skaitytoja nustebusi pakomentavo, kad oho, nieko sau! Ir aš labai suprantu šią reakciją! Kelio pradžioje tiki, kad kelias turi pabaigą. Tada išsigąsti, kad kelias neturi pabaigos. O galiausiai, jei nesustoji eiti, supranti, kad kelias pabaigos tikrai neturi ir kaip gerai, kad jos nėra! Tas pats tinka ir savivertei - kai atkuri ją į pakankamą lygį ir imi save mylėti brandžia, atsakinga meile, supranti, kad savivertės stiprinimui pabaigos nėra ir šis nesibaigiantis procesas ir yra pati tikriausia meilės sau išraiška. Kuriame kitame laiške būtinai parašysiu daugiau ir apie savivertę, nes čia tai wow, kokia magija slepiasi ir kaip nerealiai apsimoka ją nepaliaujamai tvarkyti!

Panašiai yra ir su savo netobulumo, ribotumo suvokimu, pripažinimu, priėmimu. Iš pradžių atrodo, kad tavo ribos yra kažkoks tavo nepilnavertiškumas, "gamyklinis brokas". Tada imi save taisyti, tvarkyti ir džiaugiesi vis augančia galia. Bet vis tiek, kad ir kiek augtų tavo galia, vis tiek vis atsitrenki į savo galimybių ribas. Iš pradžių iš įpročio ir toliau galvoji, kad tai - tavo brokas. Bet vėliau, jei nesustoji, supranti, kad savo ribų suvokimas ir pripažinimas taip pat yra galinga galia. Kai pagarbiai ir atvirai priimi kad kažko negali, įgalini save.

Galbūt painiai kalbu, bet paaiškinsiu kitais žodžiais. 

Pvz., šiuo metu (nežinau jau net kiek laiko trunka tas "šiuo metu", toks jausmas, kad visą žiemą ir dalį rudens) vargstu su energijos stygiumi. Man energijos normaliai užtenka daugiausiai pusdieniui, o tada iki vakaro ne einu, o šliaužiu per darbus ir reikalus. Tad galima sakyti, jog pasiekiau savo energijos ribą. 

Jei nepripažinčiau savo ribos, nenorėčiau jos priimti, suvokti, tuomet ištisai pykčiau, kaltinčiau visus, būčiau be nuotaikos, kaučiausi su savimi pavargusia ir taip tik dar labiau išsekinčiau savo ribotus energijos resursus. Pykčiau, kad "visi kažko nori iš manęs", "nieks neduoda man normaliai išsimiegoti ir pailsėti". Sielvartaučiau, kad "tai - niekados nepasikeis..." :)

Tačiau vietoj to aš paprasčiausiai, ramiausiai pripažįstu faktą, jog nepaisant visko, ką darau, kad turėčiau daugiau energijos, aš vis tiek jos turiu labai ribotą kiekį. Tik pripažindama savo ribą aš galiu atsakingai naudotis tuo ką turiu, vietoj to, kad apgailestaučiau, pykčiau ir ieškočiau kaltų dėl to, ko neturiu. Gal dar aiškesnį pavyzdį sugalvojau! Pvz., kai pripažįsti, jog piniginėje turi 2 eurus, o ne 2000 eur., gali gerai pagalvoti, kur, kam ir kaip juos išleisti. O jei atsisakai pripažinti, kad neturi 2000 eurų ir vis tiek elgiesi lyg tiek turėtum, tuos du turimus eurus išleidi niekams ir tada išvis sėdi be nieko. 

Taip, aš tikrai norėčiau turėti daugiau energijos, nes turiu daug visokių idėjų, kurias noriu įgyvendinti. Tačiau šiuo metu turiu tik 2 energetinius eurus, o ne 2000 energetinių eurų :D Priimdama tai ir atsirinkdama prioritetinius dalykus, kurie man svarbūs, kurie man generuoja atgal arba energiją arba pajamas, kuri, beje, irgi yra energija, aš vis tiek judu į priekį ir netgi žymiai greičiau, nei judėčiau, atsisakydama priimti savo ribotumą. Čia gerai tinka frazė, kurią turbūt irgi girdėjai - nori greitai ar nori toli? Tai va, savo ribų pripažinimas ir yra būdas kaip eiti toli, o ne greitai užsilenkti. :)

Ir beje, mano ir tavo ribos nėra "gamyklinis brokas". O kas liečia energiją, tai mes apskritai gyvename nuolat kintančioje aplinkoje ir patys nuolat kintame. Dienos bėgyje nėra dviejų identiškų valandų, savaitėje nėra dviejų visiškai vienodų dienų, metuose nėra dviejų vienodų mėnesių. Mane tiesiog išlaisvino suvokimas, kad mes neprivalome kiekvieną dieną jaustis puikiai :) Todėl ėmiau jaustis puikiai ir tada, kai nesijaučiu puikiai :) Žinau, skamba keistai "jaučiuosi puikiai, kai nesijaučiu puikiai", bet kažkaip panašiai ir yra dar ir dėl to, kad aš esu taikoje pati su savimi ir tada, kai jaučiuosi puikiai, ir tada, kai jaučiuosi apgailėtinai. Kitaip tariant, aš tai nesikeičiu, čia mano nuotaikos keičiasi, o aš nesu mano nuotaikos, aš jas jaučiu.

Aš nežinau, gal čia tik man toks įspūdis buvo susidaręs, bet iki to savo vidinių stereotipų išravėjimo pradžios etapo, viskas, ką skaičiau, klausiau žadėjo, kad jei tik laikysiuosi kažkokių taisyklių, peržengsiu savo netobulumą, pereisiu į tobulumą ir tada mano gyvenimas bus amžinai, nekintančiai geras. Tačiau šis požiūris ir tikėjimas, kad galima gyventi vien tik gerai, mane atkakliai vedė į akligatvius, iš kurių nelabai žinojau kaip išeiti. Aš vis tikėjau, kad jei jau man nepavyksta kiekvieną dieną nugyventi, atrodyti, jaustis idealiai, vadinasi su manim kažkas yra blogai, nes vis dar esu kažkokia nepakankama, brokuota. 

O dabar, kai pakeičiau požiūrį ir susidūrusi su savo riba ne apgailestauju dėl suvaržymo, o klausiu savęs "ką galiu padaryti su tuo, ką turiu?", aš esu žymiai arčiau savotiško tobulumo, nei tada, kai siekiau jo. :) 

Matau kaip žmonės save stabdo ne dėl to, kad yra riboti, o dėl to, jog tiki, kad tikrasis gyvenimas prasideda anapus ribos. Jie neklausia savęs "o ką gi vardan savo gero gyvenimo galiu padaryti su tuo, ką turiu šioje ribos pusėje?", nes tiki, kad nieko negali padaryti, nes visi įrankiai guli kitoje "tvoros pusėje" :).

Tad kokia gi tavo riba, mano miela(s) drauge, ir ką gero gali nuveikti šiapus savo ribos?

P.S. dabar galvoju, kad pavadinimas pradžioje neatitinka pabaigos :) Bet atitinka pradžią, tai ir paliksiu jį tokį, koks yra, netobulas ir ribotas. :)

P.P.S. tik pasitikslinu, bet turbūt žinai, kad gali kreiptis į mane dėl konsultacijos arba asmeninės mentorystės programos?