Jūsų komentarų aptarimas

Laiškas "Jei jau atvirai..."

***

KOMENTARAS:

"Labai panašios mintys apie tai yra aplankę ne kartą, ką mes šiandien turime ( lietuvišką kalbą, mūsų laisvę visomis Prasmėmis ir daug kitų dalykų) ir priimame kaip savaime suprantamą dalyką, mums neatėjo iš niekur, nenukrito tarsi mana iš dangaus- tai buvo kažkieno viso gyvenimo prasmės darbas, poelgis auka. Kas kart susimąsčius apie tuo visus žmonės- turbūt geriausia ką galiu padaryti ir darau - tai mintimis, malda padėkoju už tai kur esu ir kad man buvo suteikta tokia galimybė. O tada pritariu Tau Agne ir palaikau: kasdien darbe, namuose, darbe stengiuosi mažuose dalykuose tausoti, saugoti perduoti tai kaip didžiausią vertybę. Gal ne visada iki tobulumo, bet tai darau. Ir šį kartą, kad ir toks mažas dalykas- bet stengiausi komentarą parašyti lietuviškais rašmenimis. Myliu, dėkoju ir palaikau❤️"

ATSAKYMAS:

Smagu žinoti, kad yra žmonių, kurie tai jaučia taip pat. Ačiū tau už gerumą, grožį ir palaikymą!

***

KOMENTARAS:

"Asta, labai pritariu tau. Šią savaitę pradėjau melstis už taiką pasaulyje."

ATSAKYMAS:

Kartais atrodo, kad esame bejėgiai prieš didelius pokyčius pasaulyje, bet aš nuoširdžiai tikiu, kad kiekviena šviesi mintis, kiekviena malda ar geras darbas prisideda prie bendro gėrio. Kaip iš nesuskaičiuojamų lašelių susidaro vandenynas, taip ir iš šviesių širdžių, šiltų žodžių, padrąsinančių žvilgsnių – visuotinis gėris. :)

***

KOMENTARAS:

Sveika, manau dauguma panašiai jaučiasi šiomis dienomis. Šiek tiek baugu, kelia nerimą, tuo pačiu iš dar giliau kužda, kad viskas bus gerai :)

ATSAKYMAS:

Šis metas yra idealiai tinkamas susivienyti. Kai dalinamės palaikymu, o ne baimėmis, tampame didele, galinga bendruomene, kuri gali daug daugiau nei pavieniai žmonės.

***

KOMENTARAS:

Laba diena. Netikėtas susivokimų laiškas, paliesta istorinė tematika . Taip taip taip , yra kažkoks pojūtis erdvėje, kuris tarsi skatina būti geresnė, jautresne, švelnesne, atidesne, dosnesne, taikingesne . Tarsi kažkokia nematoma jėga tarsi visus kviečia būti geresniais, atidesniais, kantresniais savęs ir vieni kitų atžvilgiu. Štai Vilniuje labai kažkaip sujaudino ant reklaminių stendų surašytos sentencijos. Kelias pacituosiu: - Rinksiu žodžius atsakingai. Jie gali pakylėti arba įskaudinti . - Nepasiduosiu, kai bus sunku. Ir tai praeis. - Pasakysiu taip gyvenimui ir jo nuotykiams. Tai tik keletas iš jų. Ir šias intencijas perskaito daug žmonių, jos nuteikia teigiamai, gerina savijautą, ir manau žmonės tampa geresni vieni kitiems . Taip, tikrai yra tas pojūtis apie bendrystę, cituoju iš laiško : " visą pasaulį apimanti bendrystė, širdžių šviesa, vidinė ramybė, taikos puoselėjimas". Ačiū .

ATSAKYMAS:

Šiuo metu ypatingai geras metas išsigryninti, kuriuo keliu einame – pagiežos, susiskaldymo ar bendrystės ir augimo. Iš tiesų, atrodo, kad ore tvyro tam tikras kvietimas būti geresniais, sąmoningesniais, jautresniais. Vieni tai pajunta ir įsiklauso, o kiti – ne.

***

KOMENTARAS:

Na, rusų kalbą mums bruko ir mes priešinomės. O anglų kalba - čia tipo langas į pasaulį. O to pasekoje - jau beveik nebeturim lietuviškų pavadinimų, savo kalboje naudojam krūvas angliškų "priežodžių", savo internetinius puslapius darom anglų kalba ir t.t. Man liūdna - nes nuo tiesioginio priešo mes apsigynėm, o tas tylus priešas užsimaskavęs "geriečio" kauke baigia sunaikinti mus kaip tautą. Ir visiems gerai - nes tai gi langas į pasaulį! Ir niekam nė motais, kad būtent kalba ir yra mūsų kaip tautos identitetas, kai ji numirs (nes ją išstums anglizmai) tai numirsim ir mes kaip tauta. Bet gi niekam tas nerūpi - nes mes gi norim būti pasauliečiais, nes lietuviais būti nebemadinga. Ir tai manau kilo iš mūsų kaip tautos žemos savivertės - nes kam gi mes reikalingi, tokie vargšai, rusų nustekenti. Todėl ir pikta. Nes mes ne vargšai. O mūsų kalba - viena seniausių kalbų pasaulyje, išsaugojusi visa savo maginę galią. Tai norėtųsi kad mylėtume ją, ir gerbtume savo protėvių šaknis, kurios alsuoja ir knygnešių dvasia.

ATSAKYMAS:

Vis sakote „mes“, bet aš nesu jūsų „mes“, nes štai rašau jums gražia lietuvių kalba. Mano lietuvių kalba yra vaizdinga, turtinga, išraiškinga. O dar, tikėtina, kad darau mažai gramatinių klaidų arba jų visai nedarau. Tad niekaip neįsispraudžiu į jūsų „mes“ apibrėžimą.

Nepažįstu nei vieno jūsų aprašyto žmogaus, nors, rodos, pažįstu jų daug ir skirtingų. Nežinau nei vieno apsiskaičiusio, išmintingo, pasaulį apkeliavusio lietuvio, kuris nesuvoktų, kokia svarbi mūsų kalba. Atvirkščiai – pažįstu ne vieną lietuvį, kuris, gyvendamas užsienyje, kuria lietuvių bendruomenes tam, kad išeivių vaikai neprarastų gimtosios kalbos.

Aš gėriuosi išprususiais tautiečiais – tais, kurie moka kelias kalbas ir plačiai skleidžia žinią apie Lietuvą visame pasaulyje. Bet sutinku, kad lietuvių yra visokių, todėl gali būti, kad jus supa visai kitokie žmonės nei mane.

***

KOMENTARAS:

Labas, Asta, pajaučiai dėkingumą Jums už išsakytą poziciją , palaikau, pritariu, kad turime suvokti grėsmes, nebūti abejingi ir daryti, kas ką sugebam ar pajėgiam, bent melstis Taikos ir gėrio, santarvės ir sveikos nuovokos labui...

ATSAKYMAS:

Dėkoju už palaikymą ir už tai, kad mano pajautimai suskamba ir tavo viduje!

***

KOMENTARAS:

Pritariu, taika - labai svarbu. Kartais mes užsisukame savo pasaulyje, savo komforto zonoje(didesnėje ar mažesnėje) ir apie taiką susimąstome ne kaskart. O apie knygnešius ir pati buvau pagalvojusi su panašiais klausimais sau. Dėkoju už laiką ir energiją, mintis ir suvokimus, ką

ATSAKYMAS:

Taip! Ilgus metus nesusimąsčiau nei apie taiką, nei apie tai, kad esame laisvi vos 35 metus. Ir kokią svaiginančią pažangą padarėme per šiuos vos 35 metus laisvės!

Laiškas "Stebuklinga galia perteikti savo mintis"

KOMENTARAS:

Tai apie mane. Nemoku kalbėti. Nemoku rašyti. Bet pradėjau rašyti. Kol kas tik sau. Kol kas viskas padrika. Bet tikiuosi kad tai išaugs į kažką nuostabaus. Dėkoju, kad dalinatės 🌼

ATSAKYMAS:

Tai, kad pradėjai rašyti, jau yra didžiulis žingsnis! Visi pradeda nuo padrikų minčių – nė vienas didis kūrėjas nepradėjo kurti tobulai. Aš kažkada skaičiau ir labai rekomenduoju visiems perskaityti Mason Currey knygą „Dienos ritualai“. Joje aprašyta, kaip mokslininkai, rašytojai, dailininkai dirbo: vieni rašė stovėdami, kiti gulėdami, treti tam tikru paros metu, bet visi jie tiesiog dirbo, be iliuzijos, kad iškart sukurs šedevrą.

Rašymas – tai procesas, kurio metu mintys pamažu įgauna aiškesnę formą. Svarbiausia ne tobulybė iš pirmo karto, o nuoseklus darbas. :)

***

KOMENTARAS:

Super! Labai aiškiai ir tiksliai parašėte! Ačiū! Labai mėgstu rašyti ir labai mėgstu bendrauti! Buvau pamiršusi, kad toks stiprus ryšys tame yra, ačiū už priminimą! Ačiū už skleidžiamą Jūsų šilumą! Su Meilės diena ♥️

ATSAKYMAS:

Rašymas tikrai turi ypatingą galią – jis ne tik moko mus sklandžiai dėstyti savo mintis, bet ir leidžia giliau suprasti save. Taip pat ir bendravimas! Jei mokomės klausytis kitų (o ne tik kalbėti, pasakoti apie save), galime kituose pamatyti savęs atspindį ir taip dar geriau pažinti save. Džiugu, kad tai surezonavo! Su amžinos Meilės diena – tegul ji tęsiasi amžinai! :)

***

KOMENTARAS:

Laba diena, man buvo nežinoma tai, kad norint sklandžiai reikšti mintis žodžiais visų pirma reikia mokėti sklandžiai mintis užrašyti. Taip, gi užrašius tada jau galima perskaityti . Žavu yra kai žmonės gali įdomiai ir sklandžiai kalbėti viešai tiesiai iš galvos :), na nieko nepasirašę, tai nuostabus įgūdis !!!

ATSAKYMAS:

Kai mintys išdėstomos popieriuje, jos tampa aiškesnės ne tik rašant, bet ir kalbant. Gebėjimas sklandžiai kalbėti be užrašų, „tiesiai iš galvos“, yra įgūdis, kuris gimsta iš nuolatinio rašymo, apmąstymo ir praktikos.

***

KOMENTARAS:

Sveika, patiko, surezonavo, ačiū :) Kartais parašinėju, man tai kaip vienas iš atsipalaidavimo būdų, ypač, kai jaučiu įtampą ir neturiu, kur jos "padėt", tuomet rašymas tampa išsigelbėjimu, po to jaučiuosi ramiau, aiškiau. Darkart ačiū

ATSAKYMAS:

Rašymas tikrai gali tapti puikiu emocijų išlaisvinimo būdu! Tai panašu į pirkinių ar darbų sąrašą – kai užsirašai, nebereikia to nuolat laikyti galvoje, bijant, kad pamirši. Kai užrašome savo mintis, jos nustoja chaotiškai suktis galvoje, atsiranda daugiau ramybės ir aiškumo.

Primenu, kad Asmeninės mentorystės programoje mokau struktūrizuoto rašymo, kuris padeda atsitapatinti nuo visų minčių ir perkonstruoti jas taip, kad jos pradėtų kurti asmeninį gėrį. :)

***

KOMENTARAS:

Dėkoju už jusų išrašytas mintis , pirma mintis perskaičius atėjo, kaip gerai , kad mokykloje ir šuaip gyvenime daug rašiau, dienoraštį, eiles kuriau, dainoms tekstus, o kojyklohe labiausiai patiko rašyti rašinelius laisva tema. Manau visa tai prisidėjo ir prie mano iškalbos ir drasos kalbeti ir drasiai reikšti savo mintis .

ATSAKYMAS:

Taip, ir aš! Daugybę metų rašiau dienoraštį, eiles, rašinėlius laisva tema. Tikiu, kad tai, ką užrašome, ne tik lieka popieriuje, bet ir ugdo mūsų mąstymą, gebėjimą aiškiai išsakyti mintis tiek raštu, tiek žodžiu. Viskas, ką kadaise rašei, tikrai prisidėjo prie tavo saviraiškos drąsos ir aiškumo.

***

KOMENTARAS:

Kaip įdomu skaityti! Pritariu, kad žaviuosi tavo, Asta, minties gyliu ir lengvumu. Rašau kasdien. Po kažkiek. Bet toks naujas man reiškinys - nespėju užrašyt minties. Arba rašau neįskaitomas. Vos tik sulėtinu tempa, koncentracija į užrašymą ir mintys kažkaip išsibėgioja. Bet aš vis tiek rašau. Renkuosi neįskaitymą :)))

ATSAKYMAS:

Minčių bėgimas greičiau nei ranka spėja užrašyti – tai ženklas, kad tavo protas kuria intensyviai, o tai nėra blogai! Kokie tavo santykiai su kompiuteriu? Man kompiuteriu neapsakomai lengviau greitai rašyti nei ranka, todėl mano mintys dažniausiai spėja kartu su mano rašymo tempu.

Laiškas "Savivertė"

KOMENTARAS:

Laba diena, man labai surezonavo tie klausimai tekste : "Kas būtum, jei tavęs niekam nereikėtų ? " ir kiti sekantys, mąstant kaip atsakyti į šiuos klausimus galima užčiuopti patį buvimą, pačią būtį . Ir tai jau savaime vertinga . Kažkaip taip. Ačiū .

ATSAKYMAS:

Džiaugiuosi, kad šie klausimai su tavimi surezonavo! Kai pabandome atsakyti į juos ne iš šabloninių, išmoktų tiesų, o iš tikro vidinio pajautimo, atsiveria naujas savęs pažinimo lygmuo. Tai jau yra didžiulis žingsnis – pažvelgti į save už socialinių vaidmenų ribų ir leisti sau tiesiog būti.

***

KOMENTARAS:

"Išeiti iš nuodingų santykių su partneriu arba nutraukti kontaktą su narcisistiniais tėvais atrodo per baisu" - būna, kad negali nutraukti ne dėl baimės, o dėl savotiško "persekiojimo". Turėjau narcisistinę mamą, kutios kertinė frazė buvo "tu privalai, nes aš nusipelniau". Jei aš atsiribodavau, tai per pažįstamus, gimines, kitus žmones ji vis tiek pasiekdavo savo. Atgavau savivertę tik jai mirus.

ATSAKYMAS:

Taip, nuodingi, manipuliatyvūs žmonės, narcisistinės asmenybės neleidžia tiesiog išeiti. Jie peržengia visas ribas, nes jų pasaulio suvokime nėra vietos kito žmogaus laisvei – tik jų kontrolei. Tačiau jei lauktume, kol visi tokie žmonės mirs, kad pagaliau būtume laisvi ir laimingi… užtruktume per ilgai.

Savivertė grįžta į sveiką pusiausvyrą suvokus, kad ji niekada nepriklausė niekam kitam – tik tau. Niekas negali jos atimti, niekas negali jos suteikti. Bet šį suvokimą galima pasiekti tik giliai dirbant su vaikystės traumomis, dažnai per terapiją ar sąmoningą savistabą.

***

KOMENTARAS

laba, Asta. Išsamus paaiškinimas. Ačiū. :) Pratęsiant mintį... egzistencinė baimė išnykti (žinau kas tai yra) galimai gali kilti ne iš menkos savivertės o iš negebėjimo stebėti save, nesąmoningai ieškant išorinio objekto, kuris tai atliktų. Tokia va keista man mintis kilo iš kvantinės fizikos teorijos apie dalelės ir bangos dualumą. Turbūt žinot, buvo atlikta daugybė eksperimentų, kurie vienas paskui kitą įrodė, kad banga virsta dalele (t.y. materija) tuomet, kai ji yra stebima (Šriodingerio, Niumano ir kt. eksperimentai). Grubiai perfrazavus, jei manęs niekas nestebi - aš neegzistuoju. Baimė tapti nematomu gali būti nevaldoma ir pažadinti instinktyviai rinktis subjektus, kurie "ląstelių" lygmenyje atliktų stebėtojo vaidmenį. Kartais stebėtojai papuola ir ne visai tinkami - agresoriai, toksiški žmonės. Iš tiesų, kokie tuo metu esame patys, tokius ir žmones pritraukiame (irgi fizikinis reiškinys). Vystantis žmogaus sąmonei, gal yra įmanoma suvokti, kad stebėtojas gali būti ne tik išorinis, jis gali būti ir vidinis. Tokiu būdu transformavus egzistencinę baimę, kuri manau yra pagrindinė žmogaus baimė, kartais net sąmoningai nesuvokiama, galima pakeisti visą žmogaus vertinimo sistemą - ir savęs ir išorės. Kažkoks va toks mano pamąstymas, kuriuo panorau šiandien pasidalinti.

ATSAKYMAS:

Ačiū už pasidalinimą savo įžvalgomis! Labai tau pritariu. Kai žmogus pradeda auginti vidinį stebėtoją, atsiranda visiškai nauja egzistavimo kokybė. Tada mums nebereikia kitų žvilgsnių, kad jaustumėmės esantys.

***

KOMENTARAS:

Keistas, neracionalus saugumas...likti nuodinguose santykiuose...reikia praregėjimo...

ATSAKYMAS:

Tai tik iliuzija – atrodo saugiau likti pažįstamame skausme nei žengti į nežinomybę. Bet praregėjimas ateina tada, kai suvokiame, jog nėra tik dviejų pasirinkimų – kentėti ar pabėgti. Yra ir trečias kelias – išmokti gyventi taip, kad nebereikėtų rinktis tarp skausmo ir baimės.

Kol galvoji tas pačias mintis, tol gyveni tą patį gyvenimą. Kol tiki, kad gali tik kentėti arba bijoti, tol nesuvoki trečios galimybės – laisvės.

***

KOMENTARAS:

Sveiki. Supratau palyginimą žydinčios pievos. Vienomis situacijomis galiu pasitraukti nenukrisdama į begunę, o kitomis susigūžiu ir laukiu kas bus. Galvoju gal manęs nepastebės, apeis, peršoks, o gal teks susidurti. Kartais jaučiuosi pažeidžiama. Kartais tiesiog nežinau kaip elgtis, stebiu kaip toliau eisis. Būna nusileidžiu, būna pastoviu už save...

ATSAKYMAS:

Tai, kad jau pastebi šiuos skirtingus savo būvius, jau yra žingsnis į sveiką savivertę – ne būti automatiškai įtrauktai į situaciją, o sąmoningai stebėti savo reakcijas.