Jei nusijuokei, skaityk toliau

Jei nusijuokei iš paveikslėlio, skaityk toliau.

Tokio tipo jumoro - pilnas internetas.

Pvz., žmona išpila alkoholį ir neleidžia vyrui gerti, o jis ją mulkina ir paslapčia vis tiek prisigeria. Žmona rodoma kaip blogiete, kurią apkvailina geras, nieko blogo nenorėjęs vyrukas.

Arba, neseniai mačiau juokelį daržininkų grupėje: "nuo svogūnų visi verkia, o ar esi verkęs nuo cukinijos? Ne? Vadinasi dar nesi gavęs su ja per veidą". Ir juokiasi žmonės po šiuo "pokštu" arba skundžiasi komentaruose, kad šiemet neužderėjo cukinijos. A, dar vienas komentaras buvo "o su moliūgu esi gavęs per snukį?".

Tačiau:
* mano paveikslėlio atveju, tai disfunkcinės šeimos pavyzdys,
* slapta nuo žmonos geriančio vyro atveju - alkoholizmas,
* cukinijos per veidą atveju - fizinis smurtas.

Tokie nejuokingi, bet visuotinai paplitę bajeriai yra daugiasluoksnis psichologinis reiškinys, atspindintys tautos kolektyvinę traumą.

Kodėl juokinga tai, kas realiame gyvenime visiškai nejuokinga?

1. Traumos normalizavimas.

Tai, kas žiauru, skaudu, kas žemina, naikina, bet tęsiasi ilgą laiką, ypač, jei, viena ar kita forma vyksta nuo vaikystės, tampa norma. "Muša, vadinasi myli". "Dievas didžiausius išbandymus siunčia tiems, kuriuos myli labiausiai".

Nieko geriau nepažinę žmonės fiziškai ir psichiškai žalojančius santykius laiko normaliais.

2. Jumoras kaip gynybos forma.

Juokais nuleidžiam įžeidimus tada, kai nesijaučiam saugūs atsikirsti, apsiginti ar net pripažinti, kad mus įskaudino.

Juokaujame, kai nervinamės.

Juokaujame, kai jaučiame grėsmę.

Tai mūsų psichikos reakcija į stresą. Na, viena iš reakcijų.

Viena vertus, tai labai naudinga psichikos savybė - gebėjimas pasijuokit iš savęs, iš to, kas kelia nerimą. Tai "nuleidžia garą", padeda stabilizuotis.

Tačiau kai tik juokaujama, normalizuojant problemas, o ne jas sprendžiant, jumoras tarnauja ne kaip gydytojas ar pagalbininkas, o kaip pleistriukas ant atviro lūžio. Tokiu atveju jumoras yra vengimas pripažinti problemą, jos sumenkinimas. Ne veltui narcisistinio tipo manipuliatoriai pirma įskaudina, o paskui sako "tu ką, bajerių nesupranti?".

Ai, dar jie sako "o galiu pajuokauti?" iš anksto ruošdamiesi pasakyti kažką nemalonaus, į ką negalėsi sureaguoti tinkamai, nes gi jam leidai "pajuokauti".

Kai juokiamės iš problemos - sumenkiname jos dydį, svarbą ir pasekmes, todėl psichika nusiramina ir nemato poreikio spręsti problemą.

3. Gaslight’inimas ir kaltės perkėlimas

Tai irgi labai dažnai naudojama manipuliacijos technika.

"Tau pasirodė", "juokų nesupranti", "su tavim net pajuokauti negalima".

Tokiais atvejais juokas tikslingai naudojamas iškreipti realybę, nukreipti dėmesiui. Maždaug, taigi kas čia tokio, kad tėvas savo vaiko neatpažįsta, jis ir neturėtų atpažinti savo vaikus. Kuris jau čia tėvas praleidžia tiek laiko su savo vaiku, kad pajėgtų jį atpažinti iš veido grupėje kitų, panašaus amžiaus vaikų?

Arba su tuo alkoholiku, nuo žmonos besislepiančiu vyru - iškreiptas jumoras paverčia žmoną piktadare, kuri kelia problemas, o vyras viso labo tik smagus vyrukas.

Beje, labai dažnai pas mane į konsultacijas ateina žmonės, kurie teisina savo girtavusį, mamą ir vaikus mušusį tėvą, kaltina vien mamą. Mama kalta, kad tėtis gėrė, nes kas negertų su tokia žiežula? Pastaba - disfunkciniuose santykiuose dešimtmečiais sėdinčios moterys tikrai nėra nekaltos vargšelės, jos turi labai rimtų problemų ir savo vaikus dažnai labai stipriai emociškai sužaloja. Tačiau tėvas kažkaip išsisuka nuo atsakomybės už savo elgesį, o mama - ne visada.

(beje, yra atvejų, kai žmonos pačios atkakliai provokuoja savo vyrus tol, kol būna sumušamos. Šis pasaulis yra labai stipriai fucked up'intas... :/)

Čia taip pat yra ir tipinė kaltės perkėlimo (angl. blame shifting) forma, kai auka paverčiama agresoriumi. Pvz., tėvas muša savo vaiką, o paskui sako "tu mane privertei taip pasielgti, aš tave primušiau dėl tavo gerovės, nes aš esu geras, o tu - blogas".

4. Socialinė desensibilizacija

Tokie visuotinai priimtini ir visiems juokingi bajeriai rodo kolektyvinę traumą, kurią nesąmoningai, kolektyviškai gesina jumoru. Juokas užgožia kritinį mąstymą ir tragedija tampa norma, pokštu.

Kol trauma yra bajeris – ji netampa pripažinta, o nepripažinta – negyja.

Žodžiu, nejuokinga.