Įleiskite katiną!

Labas!

Jei turite klausimą arba temą, kuria norėtumėt, kad pakalbėčiau plačiau, parašykite  :)

Įleiskite katiną!

Prieš kelias savaites įkėliau man juokingą video su katinu, kuris smerkiančia snukučio išraiška spokso pro langą į žmones, gulinčius ant grindų ir medituojančius. Man tas video labai juokingas, nes kiekvieno praktikumo metu katinas ateina paspoksoti į mus per langą. Visada kažkas iš dalyvių eina jam atidaryti terasos duris, o jis visada, pasibaisėjęs pasiūlymu užeit į vidų, pabėga, o namų šeimininkai visada pasakoja, kad tas katinas niekaip neįviliojamas į namus, o jei jau užeina, pabūna trumpai ir eina lauk.  Katino labai storas kailis, tikiu, kad jam viduje sėdėti jausmas panašus, kaip mums prity būti su storu megztiniu. Tą video, jei nematei, galėsi pažiūrėt laiško apačioje.

Tai va, dalis komentarų buvo su apgailestavimu, kodėl neįsileidom, o taip pat buvo komentarų su pasipiktinimu/pajuoka, kaip čia mes tokie dvasingi, kad vargšą katiną laikom šaltyje.

Ši reakcija - neįsigilinus pulti gailėti ir pulti piktintis, - yra dar viena puikybės ir žemos savivertės kompensacijos išraiška. 

Puikybė visada kuria "aš ir jūs" atskirtį. 

Kaip jau rašiau ankstesniuose laiškuose, puikybė yra tiesiogiai susijusi su žema saviverte. Kuo žemesnė savivertė, tuo didesnė kompensacija per kitų pažeminimą, kad pats pasijaustum geriau, ir tuo didesnė vidinė atskirtis nuo "kitų". Beje, vienatvės, nepritapimo jausmas taip pat yra žemos savivertės ir puikybės pasekmė, nes vienatvė irgi yra apie "aš ir jūs" atskirtį. 

"Aš ir jūs" atskirtyje visada turi būti kažkas geras, o kažkas blogas (protingas/durnas, sąžiningas/apgavikas, darbštus/tinginys ir t.t.). 

Tai šioje situacijoje su katinu dalis sureagavo taip: "aš gera, gailestinga, o jūs - blogi, prisisvaigę apie savo dvasingumą, gulit, medituojat, kai vargšas katinas alkanas, sušalęs lauke. Nes tik aš viena tokia mylinti ir rūpestinga, daugiau nėra tokių rūpestingų žmonių, nes aišku, kad nei vienam iš jūsų neatėjo į galvą atidaryti duris ir pasirūpinti Dievo sutvėrimu. Tik aš viena pagalvojau, kad reikia įleisti jį į vidų, nes tik aš viena tokia mylinti ir gera."

Į "vargšo katino" istoriją puikiai įsipina dar viena labai rimta problema - meilės sutapatinimas su gailesčiu. Nerealiai daug žmonių nesąmoningai užsiima savi-sabotažu arba nesprendžia kai kurių savo problemų (išvis nesprendžia arba neišsprendžia iki galo ir po kurio laiko "atkrenta"), laiko save kančioje, nes turi pasąmoninę programą "meilė = gailestis/užuojauta". Jų vidiniai nustatymai tiki, jog meilė yra gailestis, o gailestis yra meilė ir tarp meilės ir gailesčio nemato jokio skirtumo.

Kodėl nemato skirtumo, reikėtų aiškintis su kiekvienu atskirtai,  bet paprastai tai būna žmonės, alkoholikų, narcisistinio tipo arba emociškai nepasiekiamų tėvų vaikai, nepatyrę meilės, o tik gailestį. Jie nesugeba atskirti meilės nuo gailesčio, nes jų pasąmonėje tai vienas ir tas pats.

Tokie žmonės visus santykius kuria gailesčiomeilės pagrindu - savęs nuolat gailimyli, kitus gailimyli ir sau atgal tikisi gailesčiomeilės. Tokiems žmonėms neįmanoma pilnai pasveikti, būti sėkmingiems, turtingiems, atsipalaidavusiems, linksmiems, pailsėjusiems, nes nebegalės gauti gailesčio, taigi ir, jų pasąmonėje, meilės.

Net jei jie savo pažeidžiamumą slepia po storais "aš viską galiu" šarvais, viduje jaučiasi labai nelaimingi, negaudami iš aplinkos pakankamai gailesčiomeilės, tad nepakankamą gailestį iš aplinkos kompensuoja paskęsdami aukos pozicijoje save gailėdamimylėdami.

Tai kai matai kažką ir iškart puoli gailėti neįsigilinus į situaciją, tau labai rimta nuoroda į tai, jog galbūt save sabotuoji ir nesąmoningai laikai emociniame, finansiniame, fiziniame, mentaliniame diskomforte, nes galėdama savęs gailėtis, myli save...

P.S. jei klausite, kaip išeiti iš to savi-gailamylos, tai nieko naujo neatsakysiu, o tik pakartosiu, kad gi galite jungtis į Asmeninės mentorystės programą. :)