Būkim biedni, bet teisingi

Būkim biedni, bet teisingi

Šitą temą paliečiau cikle "30 dienų ramybės", bet manau ji labai svarbi pakalbėti plačiau.

Yra dvi kategorijos žmonių - vieniems labai svarbu visada būti teisiems, o kiti niekada nieko nežino.

Su tais, kuriems labai svarbu visada būti teisiems, kaip ir viskas aišku. Jie ginčysis iki pamėlynavimo, norėdami įrodyti savo teisumą arba kaip tik, ir be jokių ginčų tikės, kad yra visada teisūs.

Jie dažnai mėgsta pasitikslinti ar yra teisūs, ar teisingai galvoja, teisingai supranta, teisingai elgiasi. Ir smerkia visus už kiekvieną neteisingą elgesį. "Nesuprantu, kaip taip galima?!"

Dar jie gali save laikyti labai sąžiningais, bet tai taip pat patenka į teisingumo kategoriją.

Arba tikės į kosminį aukščiausią teisingumą, pvz., karmą, kuri padeda pateisinti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neteisinga. Turiu omeny, jei kažkam kažkas nesiseka, tai yra teisinga, nes tai bausmė už praeito gyvenimo klaidas.

Jiems, labai tikėtina, patinka frazė "būkim biedni, bet teisingi". Nes teisingumas gi aukščiau visko! :)

Antra kategorija, kurie niekada nieko nežino, tai jie nežino nei kaip jaučiasi, ką galvoja vienu ar kitu klausimu, ko nori, ką mėgsta veikti, kas jiems patinka, kas nepatinka...

- Ką pagaminti vakarienei?

- Nežinau...

- Ką nori veikti savaitgalį?

- Nežinau...

Jie nuolat galvoja, persigalvoja, keičia nuomonę penkiasdešimt kartų.

Prieš priimdami menkiausią sprendimą, paklausia nuomonės šimto žmonių, gauna skirtingus atsakymus, tada eina dar kartą ir vėl visų to paties klausia, o galiausiai taip ir lieka nieko nenusprendę. Net jei reikėjo nuspręsti, kokią picą iš meniu pasirinkti. :)

Dėl ko nors susitarti su jais - vienas vargas, nes "bijau žadėti, todėl nieko nepažadu".

Tokiems žmonėms labai patinka "flow" koncepcija, nes ji leidžia dėl nieko nesusitarti, niekam neįsipareigoti, nieko nežadėti, taigi ir niekada neklysti. Niekas nieko negalės iš tavęs tikėtis, todėl niekas nenusivils, neįsižeis, o jei ką, tu gi "flow", "pagal pajautimą". Tiesa, nesu tikra, ar jiems patiktų, jei darbdavys irgi algą mokėtų "pagal pajautimą", iš "flow" būsenos :)

Nors visažiniai ir nieko nežinantys atrodo labai skirtingai, tačiau šaknys tos pačios - vaikystės traumos ir iš jų kilęs buvimo teisiu sureikšminimas.

Vieni buvo pakankamai stiprūs, todėl nuolat kovojo dėl savo saugumo, kuris pasiekiamas įrodant savo teisybę.

O kiti nebuvo stiprūs, todėl apsisaugojimo nuo klaidų ir su jomis susijusių pasekmių būdą pasirinko nieko nežinoti. Nes kai nieko nežinai, negali suklysti, o kai neklysti, tuomet nebūni nubaustas, pažemintas, atstumtas.

Pirma, pati akivaizdžiausia baimės suklysti priežastis yra fizinės bausmės už klaidas. Čia net nesiplėsiu, nes nu gi akivaizdu. "Beržinė košė" nei vieno vaiko nepadarė geresniu suaugusiu žmogumi, užtat traumuotu, kompleksuotu, su žema saviverte padarė visus absoliučiai, be nei vienos išminties.

Nuolatinė kritika ir pažeminimas už klaidas taip pat skatina gintis, ginčytis, įrodinėti, bandyti save išteisinti įrodant savo teisumą. Arba pasislėpti ir nieko nežinoti.

Jei vaikas augo griežtoje šeimoje, kurioje buvo nustatytos griežtos taisyklės, o iš vaikų reikalaujamas absoliutus paklusnumas, nuolankumas, patogumas.

Jei vaikas negavo emocinio artumo, palaikymo, meilės ir siekdamas būti geriausiu, teisingiausiu, pareigingiausiu, sąžiningiausiu stengdavosi nusipelnyti tėvų dėmesio trupinėlius.

Jei tėvai buvo sugalvoję, kad vaikas privalės įkūnyti visas jų pačių neišsipildžiusias svajones, jei tėvai buvo nusprendę, kad vaiko tobulumas įrodo jų kaip tėvų tobulumą ir kėlė neadekvačiai aukštus lūkesčius jam.

Jei vaikas gyveno chaose, kur nuolat viskas keitėsi, nebuvo jokios aiškios dienos struktūros, viskas vyko impulsyviai, priklausomai nuo tėvų nuotaikos ir viskas galėdavo greitai pasikeisti, vaikui vėliau galėjo atsirasti poreikis viską kontroliuoti, planuoti, reguliuoti, įvesti taisykles ir reikalauti jų laikymosi.

Kad ir kaip ten buvo vaikystėje, kad ir kokios priežastys skatina jau suaugusį žmogų būtinai būti teisiu arba saugiai nieko nežinoti, teisingumo sureikšminimas kelia milžinišką įtampą ir labai apriboja galimybes harmoningai save išreikšti gyvenime.

Viskas, ką tu pradedi daryti naujo, viskas bus susiję su klaidomis. Tu tiesiog negali nieko naujo išmokti, jei svarbiau už viską yra neklysti. Tokie žmonės, kai jau pagaliau gali nieko nebesimokyti, nustoja tai daryti. Turiu omeny, kai baigia vidurinę, dar šiaip ne taip išvargsta ir baigia universitetą ar įgyja profesiją, viskas, viso gero naujiems įgūdžiams, naujiems mokslams taigi ir naujoms klaidoms.

Pabando, nepavyksta iš pirmo ar antro karto, meta. Arba net nepradeda, nes gi nepavyks!

Prisimenu, bandžiau net ne vienai pažįstamai kažką, susijusio su kompais, paaiškinti (turėkite omeny, kad aš net nesu IT specialistė), tai neleido sakinio užbaigt, sakydamos, kad ne, nieko neaiškink, nieko nesuprantu, nieko nežinau, ne ne ne.

Na ir kliuksi tada tokie žmonės saugiai savo konservuose, nedarydami klaidų, bet ir nedarydami absoliučiai nieko naujo 50 metų. Jokių naujų šukuosenų, naujų hobių, naujų patirčių. Nes visur, kas nauja, nepatirta, visur yra galimybė suklysti.

Ar be reikia pridurti, kad tie, kurie nežino ko nori, kas patinka, kas nepatinka, kokie jų talentai, kokios svajonės, - gyvena ne ką geriau?

Svarbiausia, kad kas ta "klaida"? Tai tik žodis, kurį kažkas nusprendė priskirti veiksmo rezultatui.

Klaidos yra net ne pamokos, tai tiesiog rezultatas, kuris tavęs (arba kitų) netenkina. Pvz., jei į košę įdėjai šaukštelį druskos su kaupu, sužinojai, kad tau labiau patinka kai ne taip sūru. Tada kitą kartą pabandei įdėti druskos ant šaukštelio galo ir sužinojai, kad prėska košė tau irgi nelabai skanu. Dar kelis kartus pabandei ir atradai, kaip pasūdyti košę, kad ji tau būtų skaniausia.

Visi tie, kurie bijo savo klaidų ir dėl jų labai išgyvena, puikiai žino frazę "klysti - žmogiška". Galbūt netgi guodžiasi ją, kai kenčia nuo savigraužos suklydę.

Tačiau vien žinojimas, kad klysti yra žmogiška, nieko nekeičia. Žymiai stipriau veikia į pasąmonę nuėjusi patirtis, įspaudas kas buvo po to, kai suklydai. Todėl tam, kad išsilaisvintum iš vaikystės patirčių ir prievolės bet kokia kaina būti teisiam, turi išsilaisvinti iš pasąmonėje likusių įspaudų.

Kas nutiks kai išsivaduosi iš baimės klysti?

Ogi atsivers neaprėpiamos naujos galimybės, būdai, naujos idėjos, naujos pažintis. Atsivers viskas, ką nuo savęs slėpei, nes norėjai būti tik teisiu arba nieko nežinoti, kad tik nesuklystum.