Banali, buitiška meilė sau
Šiandien ryte gal 20 minučių ieškojau telefono. Netekusi vilties paprašiau draugės, kad paskambintų. Pagal skambėjimą šiaip ne taip radau... lentynoje, ant knygų, kur nežinau kada būčiau susiprotėjusi pasižiūrėti.. Matyt ėjau pro šalį, laikiau rankoje telefoną, nes ką tik parašiau žinutę, o tada mano dėmesį kažkas nukreipė. Matyt, turėjau atlaisvinti abi rankas, tad telefoną padėjau bet kur, padariau kažką, ko net neprisimenu, o tada visus namus išverčiau, net šaldytuvą atidariau, bet niekaip telefono neradau :D
Štai tada ir apsisprendžiau, apie ką šiandien tau rašysiu. Apie banalią, buitišką meilę sau.
Telefoną "pametu" nebe pirmą kartą, todėl nebegaliu į tai nekreipti dėmesio. Tokie "pametimai" arba pamiršimai ko aš čia ėjau į tą kambarį, mane taip erzina, kad negaliu apsikęsti ir jokiais būdais nesutinku toliau taip gyventi, nuolat gaištant laiką bei energiją, beieškant kažko, ką ką tik laikiau rankose. Todėl, vos pastebėjusi, kad tai man vis nutinka, iškart ėmiau analizuoti, kas čia vyksta, kodėl taip vyksta ir ką turiu daryti, kad daugiau to nebebūtų. O daryti nusprendžiau štai ką ir jau darau - dėlioti mintis į lentynėles, tą tai puikiai moku ir šiaip nuolat darau, bet taip pat ir pasirūpinti fiziniu savo egzistencijos aspektu, t.y., tinkamai maitinti kūną, duoti jam pakankamai vandens, miego ir fizinio aktyvumo, kad smegenys ir nervų sistema veiktų nepriekaištingai. Aš negaliu pakęsti blogos savijautos, todėl iškart imuosi veiksmų tai išspręsti. Tiesą sakant, tvarkau absoliučiai viską, kas man trukdo gyventi gerai.
Ir, tuo tarpu, yra šimtai tūkstančių žmonių, kurie nei kiek neprieštarauja jaustis ir gyventi blogai... Jie metų metais vargsta įkalinti savo baimių, dienas leidžia apsikabinę nepasitikėjimą savimi, sproginėja nuo pykčio pertekliaus, įsirėžę tempia pareigų jungą, pritrėkšti nuolatinio nuovargio, o naktimis nemiega dėl pastoviai patiriamo nerimo, tik protarpiais svaiginasi alkoholiu, nes kitaip nesugeba atjungti minčių, nuraminti emocijų ir atpalaiduoti kūno. Jie mieliau gyvena išsitaškę, chaose, žlugdančiuose santykiuose, skaičiuodami paskutines monetas, skirtas komunalinėms paslaugoms apmokėti, nei imasi veiksmų ir atkakliai sprendžia savo problemas, peržengia nesėkmes ir eina toliau, kiekvieną dieną ieškodami būdų, kaip jaustis ir gyventi geriau. Jie nieko nedaro, kad elementariai, banaliai, buitiškai jaustųsi geriau. Net tokių paprastų dalykų, kaip išsivėdinti kambarį prieš miegą, ramiai pasivaikščioti, kad mintys nurimtų. Žmonės mieliau renkasi gyventi išsitaškę, išsiblaškę, suirzę, pikti, nelaimingi, ligoti, išsekę, bet nieko nedaryti, kad imtų gyventi nors šiek tiek geriau.
Meilė sau nėra vien tik nusipirkti brangesnę suknelę, gražesnį papuošalą arba skanesnį pyragėlį, o likusį laiką ėsti save, žeminti, menkinti, nesirūpinti emocine bei fizine sveikata, nespręsti savo problemų.
Mano draugė Viktorija, su kuria daug bendrų video darome, gerai pastebėjo, kad jei tik tėvai patys darytų tiek, kiek rūpinasi suteikti savo vaikams, tikrai būtų sveikesni, energingesni ir laimingesni. Tad, hipotetiškai pasvarstykim, ar manytume, jog mama/tėtis myli savo penkiametį vaiką, jei pavargusį girdo kava, nes juk šis privalo būti nuolat energingas, žvalus, pilnas jėgų? Ar mama/tėtis iš meilės savo penkiamečiui vaikui leistų jam kasdien užsisėdėti prie kompiuterio ar televizoriaus ilgai po vidurnakčio? Ar tai būtų meilė savo penkiametį vaiką maitinti nepilnaverčiu maistu, alkį užkemšant šokoladuku su kava, cigarete, čipsais? Paprastai mylintys tėvai rūpinasi savo vaikučio miegu, poilsiu, fiziniu aktyvumu, sveikata ir apskritai imuniteto stiprinimu ir t.t. O sau? Ar tėvai, taip puikiai mokantys pasirūpinti vaiku, ar suteikia sau tokią pačią brandžią, rūpestingą, atsakingą meilę, galvodami apie savo ateitį? O gal vietoj tikros, rūpestingos meilės jie bando save apgauti fikcija, meilės iliuzija? Ar patikėtum, kad žmogus, kuris tavęs nei klausosi, nei domisi, nei nori tave pažinti, nei sprendžia tavo kasdienius rūpesčius, visgi myli tave, nes kartais ką nors nuperka arba kartais kur nors nusiveda? O tada ir vėl ignoruoja tavo kasdienius poreikius...
Meilė sau yra spręsti savo problemas, o ne prisitaikyti gyventi problemose. Meilė sau yra nesutikti jaustis blogai, gyventi blogai, todėl ieškoti blogos savijautos priežasčių, sprendimų, o tada - veikti.
Tiesą sakant, tikroji, brandi meilė sau nėra taip akivaizdžiai matoma ir nėra tokia saldi, kaip demonstratyvi meilė, pasireiškianti kartkartėmis save palepinant.
Aname laiške rašiau apie meilės sau pasireiškimą niekam nematomose buitinėse smulkmenose, o dabar tęsiu temą, bet jau ne apie daiktus ar sau kuriamą aplinką kalbu, o apie kasdienį dėmesingumą sau, kasdienį pasirūpinimą savo fizine ir psichine sveikata.
Retorinis klausimas, į kurį gali ir neatsakyti - ar savimi rūpiniesi taip pat kaip savo mažu vaiku? Kas išvis sugalvojo, kad suaugusiam nereikia tiek kokybiško miego, kaip vaikui? Arba tiek sveiko, pilnaverčio maisto, kaip vaikui? Arba tiek gryno oro lauke...
|
