Atidėliojimų meistrai

Labas!

Dėkoju už komentarus! Man visada labai įdomu perskaityti jūsų pasidalinimus, atspindėjimą į mano tekstus :) Į komentarus atsakau paskutiniame mėnesio laiške :)

Atidėliojimų meistrai

Pakalbėkim apie tai, kai kažko norime ir atidedame tą norą į ateitį. „Kada nors vėliau, kai išeisiu į pensiją, kai vaikai pasikeis, užaugs, susituoks, turės vaikų, kai pasikeis valdžia, oro sąlygos, kai numesiu/priaugsiu 10 kilogramų...“

Esame atidėliojimo meistrai. Aišku, ne visus norus taip talentingai atidedame – tik kai kuriuos sumanymus, idėjas, norus, svajones. Kuo skiriasi dalykai, kuriuos atidedame, nuo tų, kurių neatidedame? Labai paprastai – istorijomis, kurias apie juos sukūrėme, mintimis, kuriomis juos apipynėme.

Pavyzdžiui, gimsta idėja ir mes iškart galvojame kaip ją realizuoti, remdamosi turima patirtimi. Šią akimirką kažką sugalvoju, ir iš dabartinės patirties, fantazijos, nuotaikos kuriu įsivaizduojamus kelius, būdus kaip tai gauti. Ir jeigu sugalvoju, kad bus sunku, užims daug laiko, "ką žmonės pagalvos", kaip niekas manęs nesupras, neįvertins arba kad kainuos daug pinigų, kurių neturiu, jei prisigalvoju krūvą priežasčių, kodėl to nedaryti, nusprendžiu, kad noras yra neįgyvendinamas.

O tais atvejais, kai neprisigalvoji kaip viskas bus sunku, gali įgyvendinti bet ką, net jei ir nesigauna iš pirmo karto arba užtrunka ilgiau, nei maniai iš pradžių.

Kartais stabdžių neprisigalvojame vien dėl to, kad trūksta patirties toje srityje – nežinai, kad tai sunku, tada tiesiog imi ir darai, darai, darai ir padarai. Garantuoju, visi turite istorijų apie dalykus, kuriuos padarėte, o žmonės stebėjosi: „Vau, ir kaip tau tai pavyko?!“ O tu gūžčioji pečiais ir nežinai, ką atsakyti, nes prieš pradėdamas daryti paprasčiausiai nežinojai, kad gali nepavykti.

Tad kas nusprendžia, kurie dalykai tau įmanomi, o kurie ne? Patys ir nusprendžiam. Noriu pabrėžti, kad kartais tereikia imti ir daryti!

Kiekvieną dieną patiriame dalykų, kurių nei planavome, nei tikėjomės. Turime ribotą patirtį, ribotas žinias. Bet kai sugalvojam idėją ir svarstome, kaip ją realizuosime, užmirštam apie savo ribotumą ir manome, kad turima patirtis yra absoliuti, todėl "žinome", kas įmanoma, o kas ne, kas bus sunku, o kas bus lengva. Dažniausiai norime sukurti kažką naujo, ko dar nesame darę, o spręsdami apie tai, kaip viskas seksis, remiamės tik turima patirtimi, neatsižvelgdami į tai, kad pasaulyje egzistuoja daugybė dalykų, kurių dar nepatyrėme, todėl neturime patirties. Atsižvelgiame tik į tai, ką jau žinome, ir galvojame, kad žinome teisingai, nes taip buvo anksčiau.

Visas ribojančias istorijas patys ir susigalvojame: „O jeigu tas, o jeigu anas...“ Ir visur tie „o jeigu“ yra mūsų pačių sugalvoti dalykai. O jeigu padarytume savo gyvenimo buhalteriją, pamatytume, kad dažnai būname neteisūs. Galvojame vienaip, gaunasi kitaip. Ir nebūtinai gaunasi blogai, kai nepavyksta pagal mūsų sugalvotą planą. Kartais netgi gaunasi geriau, nei suplanavome.

Tai kam tada prognozuoti, kaip kas bus, jeigu bus? Visos ribojančios, gąsdinančios istorijos vyksta tik galvoje, bet jos atrodo tokios realistiškos, kad užgožia tikrąją tiesą - visa tai tik mintys, kurias galvoji savo galvoje apie dalykus, kurie dar neįvyko, apie žmones, kuriuos pažįsti ar net nepažįsti, bet kurie dar neturėjo progos apie nieką, ką planuoji padaryti, pagalvoti, nes dar nieko ir nepadarei. Taip prisigalvojame krūvą argumentų, kodėl nedaryti, ir idėją padedame į šalį.

Svarbiausia, ką noriu pasakyti: jeigu idėja atrodo sunkiai įgyvendinama, ji nebūtinai tokia yra. Ji tik tau atrodo sunkiai įgyvendinama, nes prikūrei daug priežasčių, kodėl to nedaryti. Sugalvojai sunkiai įgyvendinamą būdą ir patikėjai, kad jis vienintelis. Ne idėja neįgyvendinama, o tavo sugalvoti būdai.

Ir, beje, jei sugalvojai, kad idėja lengvai įgyvendinama, tiesiog imi ir darai. Darai, ir bedarant žiūri kaip kas gaunasi, ką koreguoti, kas sekasi. Nes juk tik tada, kai padarai, sužinai, kiek laiko užėmė, kiek energijos reikėjo, su kokiais sunkumais susidūrei, kokie rezultatai, kaip jautiesi.

Bet pas visus žmones yra tas noras kontroliuoti ateitį, viską žinoti į priekį. „Man reikia žinoti ateitį, nuspėti visą procesą, nuspėti visas visų reakcijas, kad apsisaugočiau nuo visų sunkumų, nuovargio, apkalbų, nusivylimo.“ Tada, iš savo žemos savivertės sugalvoja, kad nieko vertingo nesukurs, viskas bus blogai, bus sunku, niekam nepatiks... tada nusprendžia iš viso nieko nedaryti.

Jeigu negaištume laiko ir energijos, galvodami sau stabdžius, tiesiog imtume ir pradėtume daryti, o bedarydami pasiektume nerealiai didelių proveržių gyvenime.

Tai be abejo, kad kažkas gali ir nesigauti. Tačiau jeigu bedarydamas pamatai, kad negali dėl kažkokių priežasčių įgyvendinti sumanymo, tada žinai realų faktą. Bet kol sėdi ir filosofuoji, kaip čia kas bus, tuo daugiau randi argumentų, kodėl nedaryti. Tada dar prasideda: „Amžius nebe tas, sveikata ne ta, savybių, gebėjimų neturiu, nemoku to, nemoku ano, ai, gal ne taip ir noriu. Gal kitą kartą, gal vėliau, gal kai išeisiu į pensiją...“

Kuo daugiau galvoji ir mažiau darai, tuo labiau nepasitiki savimi, abejoji, o tada dar mažiau darai ir dar daugiau prisigalvoji. Atrodytų, geras užsiėmimas – galvoti, analizuoti, strateguoti, bet kuo daugiau galvoji, tuo labiau pavargsti, jautiesi daug nudirbęs, bet realiai nėra jokio postūmio. Sėdi vietoje, o galvoje – planai iki gyvenimo galo, tik veiksmo nėra, nes viskas tik mintyse.

Aišku, kad reikia pagalvoti, bet ir padaryti būtinai reikia. Ir kaip viskas bus, sužinosi tik tada, kai padarysi. Iš anksto nieko negali žinoti!

Duosiu labai paprastą užduotį: paimkite popieriaus lapą, padalinkite jį į dvi dalis. Vienoje pusėje užrašykite tai, ko norite, kitoje – visas priežastis, kodėl nepavyks. Kuo daugiau prirašysite, kodėl nepavyks, kas bus sunku, tuo daugiau savo baimes išjudinsite, savo dumblą pakelsite, tuo geriau galėsite nuo visko išsivalyti. Ir kad ir kaip kvailai skambėtų mintis, jeigu ji atėjo į galvą, vadinasi, kažkur egzistuoja ir vis tiek daro poveikį.

Tada perlenkite lapą per pusę, kur vienoje pusėje ko nori, o kitoje pusėje kodėl nepavyks.

Kas lieka, kai nebelieka tavo sau susigalvotų apribojimų, kodėl nepavyks?

Lieka noras. Tiesiog noras. Tu nori to ir viskas.

Pasaulis yra labai įvairus ir pilnas visko. Bet kai gyvename savo galvoje, faktais ima atrodyti ne patys faktai, o mintys, kurias susigalvojame sau, apie save, savo galimybes, kitus žmones, jų reakcijas, požiūrį. Jeigu realiai įvertintume tuos faktus, kurie mums nutinka kiekvieną dieną, dar labiau įsitikintume, kad tai, kas yra galvoje, nėra faktas. Tai yra tik mintis, mūsų pačių mintis.

Mes patys sprendžiame, ar gyvensime pagal savo pačių mintis, kokias jas kursime, ar mums tinka, kur tos mintys mus veda, ar ne. Tikėsime savo "žinojimu", ar vis dėlto leisime pasauliui pasireikšti? Ar leisime sau nusiimti akidangčius, kuriuos patys užsidėjome? Ar leisime pamatyti pilną vaizdą, kuriame bet kas yra įmanoma, o ne tik tai, ką iš anksto galėjome nuspėti?

Kai nebelieka jokių „nes“, kai nebelieka jokių pasiteisinimų, lengva imti ir pildyti bet ką, ką sugalvoji. Lengva realizuoti visus savo sumanymus, jeigu neapsisunkini išankstiniais argumentais, kodėl nepavyks.

Beje, tai, ką čia kalbu, per praktiką rasite kursuose "Laisvę svajonei", o minčių tvarkymo metodų mokau asmeninės mentorystės programoje.