Aš stresuoju? Nū kad ne, man viskas normalei...

Aš stresuoju? Nū kad ne, man viskas normalei...

Kai sukūriau ciklą "30 dienų ramybės" ir į TikTok įkėliau paprastą video apie tai, kaip pasireiškia užsitęsęs stresas, t.y., kaip gyvena, kaip jaučiasi žmogus, kurio užaktyvinta simpatinė nervų sistema, pasipylė komentarai "viskas apie mane", "grynai aš taip jaučiuosi", "aš taip jau du metus gyvenu", o pats video surinko 76.000 peržiūrų. Kažkaip iki šiol nebuvau taip aiškiai suvokusi, kiek daug žmonių jaučiasi blogai, nesupranta kodėl jaučiasi blogai ir nesupranta, kad nieko nelaukdami gali pagerinti savo savijautą.

Galvodama apie reakcijas į mano pasidalinimus, prisiminiau kaip aš jaučiausi prieš ~15-20 metų. Nu tai taip pat, viskas man tiko, ką išvardinsiu laike žemiau. Momentais galvodavau, kad mirštu, nors jokių ligų, be astmos, man taip niekas ir nerado. Bet ką su tuo daryti net neįsivaizdavau, nes nemaniau, kad aš galiu kažką pakeisti. Galvojau, kad čia gyvenimas toks ir nieko nepadarysiu.

Žmonės, kaip ir aš tada, metų metais jaučiasi blogai, bet nesupranta, jog čia organizmo reakcija į užsitęsusį stresą sukelia tokią savijautą. Ne blogas gyvenimas, blogas pasaulis, blogi žmonės, blogos aplinkybės atsakingos, o tai, kad žmogus nebemoka pereiti iš aktyvumo į poilsį. Nereikia laukti, kol pasaulis pasikeis, užtenka išmokti kovos režimą perjungti į atsipalaidavimo režimą. Ir ne Pasaulis turi tai padaryti, o pats.

Šiandien parašysiu apie tai, kaip jaučiasi žmogus, kuris nuo ryto iki vakaro, metai iš metų gyvena užstrigęs strese, nes daugelis nesupranta, jog taip, kaip jaučiasi jie, nėra normalu, nepaisant to, kad visi aplink irgi taip jaučiasi :)

Simpatinė nervų sistema aktyvuojasi tuomet, kai žmogui reikia maksimalaus budrumo, kad išgyventų kritinę situaciją. Kai žmogus patenka į pavojingą situaciją, kad pabėgtų, apsigintų arba pasislėptų, sustingtų ir taptų priešui nepastebimas, įsijungia eilė biocheminių procesų kūne.

Tam, kad galėtum pabėgti, apsiginti arba pasislėpti nuo tave puolančių vilkų gaujos:

* padidėja cukraus gamyba, kad pagrindiniai raumenys būtų aprūpinti energija,

* suaktyvinama kraujotaka ir nukreipiama į pagrindinius raumenis, kad jie būtų maksimaliai aprūpinti ir parengti bėgti, kautis ar daryti bet ką kito, ko reikia gyvybei išgelbėti.

* Viskas, kas nėra tiesiogiai susiję su išgyvenimu, atjungiama, nes visa energija, maisto medžiagos, viskas, ko reikia sukoncentruojama vieninteliam tikslui - išgyventi.

Ar tuomet, kai sėdi viena/-as miške prie lauželio, be jokios apsaugos, o iš tamsos į tave žvelgia žibančios plėšrūnų akys, kai visai šalia savęs girdi vilkų kaukimą, gali miegoti, ilsėtis, atsipalaiduoti, valgyti, kurti, įsikvėpti, svajoti, mylėti(s)?

Dabar laikai pasikeitė ir ypač mes, gyvenantys Lietuvoje, nesusiduriame su tiek daug pavojų. Tačiau būtent dabar daugeliui "vilkai kaukia" nuo ryto iki vakaro, be pertraukos. Jei anksčiau su realiais pavojais žmogus susidurdavo tik kai keliaudavo, eidavo medžioti ar grybaut į mišką, kai kaimą puldavo priešai, tai dabar realių pavojų gerokai sumažėjo, užtat jie persikėlė į galvą ir galvoje grasina nepertraukiamai, nuolatos.

Kaip jaučiasi žmogus, kurio galvoje ištisą parą "kaukia vilkai"?

* Negali miegoti, prabunda naktį po kelis kartus, miegas tampa jautrus, paviršutiniškas, bet koks garsas pažadina, ryte atsibunda nepailsėjęs, pavargęs.

Beje! Yra žmonių, kurie turi ezoterinį požiūrį į tai, jog prabunda maždaug 3 val. ryto ir negali užmigti. Tačiau tai - ne ezoterika, o požymis, kad žmogus nesusitvarko su kasdieniu stresu. 3-4 valandą ryto organizmas suaktyvina kortizolio gamybą, nes ima ruošti kūną prabudimui ryte. Tačiau, kai dėl patiriamo streso ir taip kortizolio perteklius, vos įsijungia natūrali ir svarbi organizmo ruošimo atsibudimo ir pasiruošimo veiklai procesų dalis, žmogus atsibunda per anksti ir nebegali užmigt, nes kortizolis skatina veikti, o ne atsipalaiduoti, ilsėtis. Kai sumažini savo streso lygį, savaime pasikeičia miego trukmė ir kokybė.

* Arba atvirkščiai, ilgalaikį stresą patiriantis žmogus labai daug miega, nes reakcija į grėsmę yra ne tik kautis/bėgti, bet ir slėptis/sustingti. Todėl nuolatinis miegojimas tampa pabėgimas, pasislėpimas nuo gąsdinančio, pavojingo pasaulio.

* Kankinasi nuo galvos skausmų, labai primenančių migreninius skausmus. Čia ne migrena, o požymis, kad nekontroliuoji streso, nemoki išjungti savo kovinio režimo, persijungti į poilsio režimą.

* Virškinimo sutrikimai - "sustojęs skrandis", skrandžio opos, gastritas, refliuksas (pakilęs rūgštingumas), dirgliosios žarnos sindromas, pilvo skausmai, viduriavimas arba vidurių užkietėjimas.

* Nuolat serga įvairiomis peršalimo ligomis, ilgai negyja žaizdos. Kortizolis, kuris yra pagrindinis streso hormonas, slopina imuninės sistemos veiklą, todėl mažėja atsparumas peršalimui, infekcijom, ilgiau užtrunka gijimas.

* Jaučiant grėsmę, kūnas ima kelt cukraus kiekį kraujyje, kad raumenys gautų pakankamai energijos, kurios reikės BĖGTI arba KAUTIS, t.t., FIZINEI VEIKLAI. Kadangi žmogui vilkai kaukia tik jo galvoje, jis nei fiziškai bėga, nei fiziškai kaunasi, todėl sugeneruota energija nusėda riebalų pavidalu. Dėl organizmo poreikio staigiai duoti kuo daugiau energijos raumenims, arba valgai saldžiai ir riebiai, ir/arba organizmas gliukozei gaminti panaudoja baltuosius kraujo kūnelius ar raumenų aminorūgštis, dėl to nukenčia imunitetas ir raumenys negali atsistatyti. Kitaip tariant, galvoje "kaukiant vilkams" kūnas pasiruošia aktyviai fizinei veiklai, paaukodamas imunitetą ir raumenų atsistatymą, nes dabar svarbiau yra pabėgti, apsiginti, o ne saugotis nuo slogos. Bet kadangi vilkai kaukia galvoje, o ne realybėje, ta energija niekur nepanaudojama, todėl ima kauptis riebalų pavidalu.

* Ir dar vienas užsitęsusio raumenų ruošimo aktyviai fizinei veiklai šalutinis poveikis yra tas, kad dėl nuolat padidėjusio cukraus kiekio kraujyje ima grėsti diabetas.

* Dėl nepakankamo kokybiško miego, dėl nuolat įtemptų, kovai paruoštų raumenų, dėl tinkamai neveikiančio virškinimo žmogus jaučiasi išsekęs, be jėgų.

* Žmogus tampa dirglus, jį viskas erzina, greitai keičiasi nuotaikos. Tai entuziazmas, tai nusivylimas, apatija.

* Niekas neįdomu, nėr jėgų, nėr motyvacijos, niekas nedžiugina, niekas neįkvepia. Apima depresyvios nuotaikos, viskas atrodo beviltiška, beprasmiška.

* Atsiranda didelis išsiblaškymas, sunku koncentruoti ir ilgai išlaikyti dėmesį, pradedi pamiršti žodžius, susitarimus, darbus, imi painiotis savo mintyse.

* Norisi atsitraukti, atsiskirti, pasislėpti nuo sociumo.

* "Užstrigimas" soc. tinkluose, kai žiūri vieną filmuką po kito, nors žinai, kad reiktų eiti ir kažką prasmingesnio nuveikti, - taip pat organizmo atsakas į užsitęsusį ir nekontroliuojamą stresą. Tu ne valios neturi, o tiesiog nesupranti, kad tau reikia išmokti, kaip išjungti simpatinės nervų sistemos veikimą ir persijungti į parasimpatinės nervų sistemos veiklą.

* Dėl energijos nuopuolio ir depresyvių nuotaikų nesinori užsiimti jokia fizine veikla, norisi tik gulėti. O kuo daugiau guli, tuo blogiau jautiesi. Kuo blogiau jautiesi, tuo mažiau energijos turi. Kuo mažiau energijos turi, tuo mažiau nori ką nors veikti...

* Pakilęs spaudimas ir su tuo susiję širdies bei kraujotakos sutrikimai taip pat yra nekontroliuojamo lėtinio streso pasekmė.

* Nesugebėdami atsipalaiduoti žmonės nebeįsivaizduoja poilsio be alkoholio, nes jis vienintelis padeda nors laikinai užsimiršti.

* Beje! Dėl to, kad "kaukiant vilkams", viskas nukreipiama raumenims aprūpinti, nukenčia ir oda. Dėl patiriamo streso oda praranda elastingumą, greičiau pasireiškia senėjimo procesai, dėl streso paūmėja lėtinės odos ligos: rožinė, aknė, dermatitas, žvynelinė, egzema.

* Dėl "kaukiančių vilkų" išsiskyręs kortizolis skatina osteoporozės atsiradimą, slopindamas kaulų formavimąsi. Kortizolis stabdo kolageno, kuris yra svarbus jungiamojo audinio komponentas, ir vitamino D sintezę, kalcio jonų reabsorbciją plonosiose žarnose.

Žodžiu, man atrodo, ties šia vieta jau supratai, kad praktiškai viskas susiję su tuo, kad į savo galvą įsileidai vilkus ir ištisą parą klausai jų staugimo. :)

Svarbiausia, kad padėtis nėra beviltiška! Juk taip, kaip turime simpatinę nervų sistemą, turime ir parasimpatinę nervų sistemą, kuri atjungia kūno kovinį režimą. Daugelis žmonių pasirenka laukti, kol gyvenimas pasikeis, kol savaime galima bus ramiai gyventi. Bet jie to niekada nesulauks, nes 99 proc "kaukiančių vilkų" gyvena ne išorėje, o galvoje, todėl nieko nesiimant, nesitvarkant savo vidaus, neįmanoma sulaukti gyvenimo pagerėjimo!

Atjungti kovinį režimą, pereiti į taikos būvį nėra sudėtinga. Dėl to ir sukūriau 30 nesudėtingų, žaismingų kasdienių užduotėlių ciklą, kad kiekvienas žmogus galėtų lengvai išmokti kaip gali iš streso pereiti į atsipalaidavimą. :)

Viskas, kuo dalinuosi, ateina iš mano pačios praktikų, patyrimo. Man gera jausti, kaip ramiai plaukia mano mintys, nečaižomos nerimo bizūnais. Gera valgyti ramiai ir kiekvieną valgį paversti atsipalaidavimo meditacija. Prisimenu laikus, kai viskas, ką viršuje surašiau, buvo mano savijautos ir gyvenimo norma. Dabar, kai didžiąją laiko dalį esu atsipalaidavusi, labai greitai pajuntu, kad kažkur persistengiau, persitempiau ir iškritau iš pusiausvyros. Todėl vos ėmusi jaustis blogai, iškart visas veiklas perorganizuoju taip, kad vėl grįžčiau į kasdienę ramią, gerą savijautą.

Būtų labai įdomu pamatyti, kaip atrodo senatvė, kai žmogus nesusensta anksčiau laiko dėl savo nuolatinio nerimo, neadekvačių lūkesčių sau ir kitiems, dėl perdegimo ir lėtinių uždegimų, kilusių dėl sargdinančio gyvenimo būdo. Manau kad ir pamatysiu, nes vis daugiau žmonių nebesutinka jaustis blogai vien dėl to, kad aplinkui kiti vis dar jaučiasi blogai, nemiega, kankinasi nuo nerimo, atsipalaiduoja tik su taure rankoje ir laukia, kada jų gyvenimas savaime pagerės.