Penktadienis – Afroditės diena, tad papasakosiu, kokia ji buvo (ir tebėra) bauginančiai galinga ;)
Hesiodo „Teogonijoje“, Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ bei Homero himnuose Afroditė vaizduojama kaip viena galingiausių, labiausiai gerbiamų ir netgi baimę keliančių kosminių jėgų.
Pagal Hesiodo „Teogoniją“, pirmiausia buvo Chaosas. Iš jo atsirado Žemė – Gaja, tamsusis Tartaras Žemės gelmėse ir geismo jėga Erotas. Tuomet Gaja pagimdė žvaigždėtąjį Dangų – Uraną, kad šis ją visiškai užklotų ir būtų dievų buveinė. Iš jų sąjungos gimė dvylika titanų, trys vienaakiai kiklopai bei trys šimtarankiai milžinai.
Uranas nekentė savo vaikų ir neleido jiems išvysti dienos šviesos, slėpdamas Žemės įsčiose. Dusdama nuo sunkumo ir sielvarto, Gaja sukūrė ypatingą metalą, pati iš jo nukalė dantytą pjautuvą ir sukurstė vaikus prieš tėvą. Drąsos pasipriešinti turėjo tik jauniausias sūnus – titanas Kronas (Laikas).
Kai Uranas nakties metu vėl atėjo užgulti Gajos, pasaloje tykojęs Kronas kairiąja ranka nutvėrė tėvą, dešiniąja pjautuvu jį kastravo, o genitalijas išmetė į jūrą.
Taip iš galingiausio dievo skaudaus pralaimėjimo, bejėgystės ir smurto gimė meilės ir tobulo grožio deivė Afroditė – iškilusi iš dieviškos esmės ir jūros bangų putos (aphros). Ji negimė kūdikiu, neturėjo motinos, nepriklausė jokiai šeimos hierarchijai ir pasauliui pasirodė jau pilnai suaugusi, savarankiška moteris.
Atėnė valdė protu ir karo taktika, Arėjas – smurtu, Dzeusas – žaibais ir autoritetu. Afroditei nereikėjo jokių ginklų, strategijų ar prievartos: pats jos buvimas ir jos valdomas geismas galėjo paralyžiuoti protą, sužlugdyti karalystes, priversti herojus pamiršti garbę, o galingiausius valdovus – parklupti. Homero himne teigiama, kad jos kerams negalėjo atsispirti nei dievai, nei mirtingieji – nepavaldžios jai liko tik trys mergeliškos deivės (Atėnė, Artemidė ir Hestija), pasirinkusios proto, medžioklės ir dvasinės ugnies nepriklausomybę.
Nors vėliau Olimpe Dzeusas privertė ją ištekėti už kalvio Hefaisto, Afroditė niekada nesilaikė monogamijos ir netapo prisijaukinta namų židinio deive. Ji atvirai palaikė aistringą romaną su karo dievu Arėju, turėjo ryšių su kitais dievais (Hermiu, Dionisu, Poseidonu) bei mirtingaisiais (Adoniu, Anchisu).
Man Afroditė tobulai atitinka Taro archetipų sistemoje Didžiojo Arkano kortą „Jėga“ (Strength). Tradiciškai šioje kortoje vaizduojama moteris be šarvų ar ginklų, kuri ramybe ir švelnumu glosto riaumojančio liūto nasrus. Ji žvėrį suvaldo ne fizine prievarta, o vidiniu autoritetu.
Būtent tokia yra Afroditės galia: jai nereikia armijų, nereikia vargti rezgant sudėtingus planus ar manipuliuoti aplinka. Homero himnuose aprašoma, kad jai tiesiog einant žolė po jos kojomis sužydi, o nuožmūs laukiniai plėšrūnai (vilkai, liūtai, lokiai) taikiai seka iš paskos, vizgindami uodegas. Pati jos gyvybinė šiluma atima iš aplinkos agresiją. Jos buvimas natūraliai perkuria erdvę.
Afroditės veikimo principas yra vadinamasis receptyvusis, magnetinis moteriškasis polius:
Afroditės „tiesiog buvimas“ nėra pasyvumas ar laukimas sudėjus rankas. Tai būsenos gravitacija – kaip Žemės trauka, kurioje pati esatis veikia kaip gamtos dėsnis, organiškai keičiantis aplinką be įtampos ar kovos.
Ši deivė yra visiškas antonimas tam, ką šiandien vadiname people pleasing'u. Afroditė nesistengia būti „patogi“, naudinga ar vertinama už nuopelnus. Ji neturėjo motinos auklėjimo ar socializacijos taisyklių – iš jūros putos ji iškilo jau pilnavertė ir išbaigta. Jos vertė nėra užtarnaujama, todėl jai nereikia manipuliuoti kitais, kad gautų pritarimą.
Būti Afroditės energijoje reiškia užimti savo erdvę be atsiprašinėjimo ir be baimės būti pamatytai. Didžiausias energijos nuotėkis kyla iš pasąmoningo poreikio persikūnyti – tapti „chameleone“, keičiančia savo balso toną, elgesį ar išvaizdą, kad tik patiktų partneriui, kolegoms ar aplinkai. Afroditės jėga prasideda ten, kur žmogus atkuria taiką su visais savo asmenybės aspektais ir nuleidžia ginklus prieš savo paties esybę. Kai nustojate taikstytis ir keistis pagal svetimus lūkesčius, jūsų energija nustoja sklaidytis ir ima formuoti tą stiprų gravitacijos centrą, kurį spinduliavo Afroditė.