Pirma pamoka "Perfekcionistas"

Šiandien bus ilgesnė pamoka, nes pirma peržiūrėsime Imposterio sindromo susiformavimo priežastis, o tada pereisime prie vieno iš šio sindromo pasireikšimų - perfekcionizmo.

***

Viskas prasidėjo nuo frazės "Būk geras, <...>".

Tarsi nekalta frazė, tačiau kas esi, jei nedarai to, ką daro geri vaikai? Kas esi, jei nepateisini tėvų lūkesčių?

Jei nepadarysi ko prašo tėvai, būsi blogas. O kas nutinka blogiems vaikams? Jie nubaudžiami, atstumiami, netenka tėvų meilės. Būti atstumtam, tėvų paliktam, netekusiam tėvų meilės yra tas pats, kas mirti. Vaikas turi mažai šansų išgyventi savarankiškai, todėl programa "turiu padaryti viską, kad tik neprarasčiau tėvų meilės" ir įsirašo taip giliai į pasąmonę.

Vardan tėvų meilės, kad nebūtume artimųjų atstumti, palikti likimo valiai (mirčiai), visą gyvenimą ir stengiamės įrodyti savo vertę, įtikinti aplinkinius, kad nešame jiems naudą, kuriame vertę, galime pasitarnauti, atitikti arba netgi pranokti jų lūkesčius.

Visi Imposterio sindromo pasireikšimai susiję su vienu ir tuo pačiu pasąmoniniu įsitikinimu "Turiu būti ne toks, koks esu, nes tokį, koks esu, niekas niekada nemylės. Privalau būti geresnis".

Maži vaikai, kad ir ką veiktų, nuolat šaukia: "mama, tėti, žiūrėk kaip moku!". Tėvų patvirtinimas "aš tave matau, tu esi šaunuolis" pasąmoniniu lygiu vaikui yra patvirtinimas "tu egzistuoji, tu esi saugus, tu esi priimtas, viskas yra gerai". Yra toks filosofinis klausimas "ar garsas egzistuoja, jei jo niekas negirdi?" Taip ir čia - ar aš egzistuoju, jei niekas manęs nemato?

Vaikus svarbu girti ne tik už rezultatus, bet ir už pastangas, už tai, kad stengiasi, mokosi, bando, klysta, klysdami mokosi, nes klaidos yra svarbi mokymosi proceso dalis, dėl kurios visiškai nereikia jaustis kaltam ar gėdytis. O patyrus nesėkmę svarbu išmokti nesusitapatinti su ja, nes tu nesi tavo nesėkmė. Tu esi tu, o nesėkmė yra nepavykęs veiksmas, kuris nenusako tavo vertės ir nemažina tėvų meilės tau.

Jaustis matomais, svarbiais mums svarbiems žmonėms, jaustis saugiai santykiuose, jausti meilę mylimų žmonių, pasitikėti artimaisiais, galėti jiems atverti mintis bei širdį ir patirti saugų artumą, - tai yra patys svarbiausi dalykai kiekvienam žmogui nuo gimimo iki mirties.

Jei vaikas negauna pakankamai dėmesio, meilės, palaikymo, saugaus prieraišumo, jis ima manyti, jog turi labai stengtis, kad būtų priimtas, kad meilę turi užsitarnauti. Tai formuoja įsitikinimą, kad turi būti tobulas, kad nebūtum atstumtas, turi įrodyti savo vertę, kad nusipelnytum palaikymą, meilę.

Prisimink savo vaikystę:

1. Kas tavęs laukdavo padarius klaidą, nuvylus tėvus arba mokytojus, nepateisinus jų lūkesčių?

2. Kokiais atvejais tave girdavo, jei išvis girdavo?

3. Kokia tavo tėvų nuomonė apie tuos, kurie "patys sau faini" arba patys save giria?

4. Ar tavo tėvai tave lygindavo su kitais? Jei lygindavo, ar tam kad sugėdintų, ar tam, kad pagirtų?

5. Kokiais atvejais sulaukdavai tėvų dėmesio?

6. Ko patyrei daugiau - pozityvaus tėvų dėmesio (kokiose aplinkybėse) ar negatyvaus dėmesio, pvz., priekaištų, bausmių (kokiose aplinkybėse?)

7. Gal atsimeni, kada supratai, kad taip, kaip yra (arba toks, koks esi) yra nepakankama? Turi būti tobula, kad būtų priimtina. Iš kur išmokai siekti tobulumo? Kodėl nusprendei tuo vadovautis?

Tobulumo siekimas, viena vertus, ir iš tiesų padeda tobulėti. Tačiau, jei šis siekis kyla ne iš smagumo pažinti save, realizuoti save mėgstamoje veikloje, patenkinti smalsumą, kūrybiškumą ir pan., tuomet šis siekis kyla iš žemos savivertės ir noro pateisinti savo egzistavimą, užsitikrinti vietą bendruomenėje įrodant savo tobulumą. "Jei būsiu tobulas ir viską darysiu tobulai, jie negalės manęs atstumti".

Labai lengva atpažinti, kada tobulumo siekis kyla iš sveikos savivertės, o kada - iš pažeistos savivertės. Jei savivertė sveika, nesusitapatini su rezultatais ir supranti, kad tobulumas auga, augant įgūdžiams, todėl tobulumo siekis yra nepaliaujamas procesas, kuris neturi galutinio taško, o tik sprendimą, kad jau užtenka tęsti.

Tuo tarpu iš žemos savivertės kylantis tobulumo siekis visada susijęs su susitapatinimu su rezultatu. Maždaug, "jei rezultatas bus tobulas, tai reikš, kad ir aš esu tobulas. O jei rezultatas bus prastas, reikš kad aš esu prastas, nieko vertas, todėl būsiu atstumtas ir mirsiu."

Iš žemos savivertės kylantis tobulumo siekis kelia milžinišką įtampą, klaidų, nusivylimo ar nepateisintų lūkesčių baimę. Toks žmogus yra linkęs vengti naujų iššūkių, konkursų, varžybų, bijodamas nesėkmės.

Taip pat, į tobulumą iš žemos savivertės susikoncentravęs žmogus, visada jaučia, kad vis dar nepakankamai tobula, o jei netobula, tuomet - nieko verta. Jam neįmanoma džiaugtis savo darbo rezultatais, procesu, jis nesugeba priimti pagyrimų, nes, jo nuomone, girti galima tik tai, kas tobula.

Be abejo, nuolatinis tobulumo siekis, aukšti reikalavimai sau ir aplinkiniams, nuolatinis savęs lyginimas su kitais, kelia ir fizinį stresą, kuris pasireiškia įvairiais skausmais, pvz., galvos, sutrikusiu virškinimu, energijos nuopuoliu, miego sutrikimais ir t.t.

Užduotys:

1. Duok sau tai, ko pritrūko vaikystėje.
Taip jau yra, kad tėvai duoda tai, ką sugeba, o kai suaugame, patys pasirūpiname užpildyti savo žinių, patirčių, įgūdžių spragas. Pvz., mano tėvai nemokėjo nei anglų kalbos, nei vairuoti automobilį, tačiau šių įgūdžių man prireikė mano asmeniniam gyvenimui, todėl aš pasirūpinau išmokti ir įgusti daryti tai. Net patys geriausi tėvai negali nuspėti, ko jų vaikui prireiks jam suaugus. O va ar mes jau suaugę, ar vis dar užstrigę vaikystėje, priklauso nuo to, ar sugebame prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir savarankiškai užpildyti spragas.

Tad prisimink:

kada tau pritrūko tėvų, mokytojų ar kitų svarbių žmonių dėmesio ir apgaubk save tuo dėmesiu dabar. Koks būtų jausmas, jei tu dabar su meile pažvelgtum į ankstesnį save, vienišą, atstumtą, suklydusį ir apkabintum save taip, kaip tada norėjai būti apkabintu?

Prisimink save daželyje, mokykloje, universitete - kokio palaikymo tada norėjai? Ir apkabink save mintyse į praeitį, pasakyk sau "aš čia, aš tave matau, aš tave palaikau, aš su tavim!"

2. Surašyk, kas labai svarbu, kad būtų tobula, o kas gali būti ir ne tobula?

Kodėl tie dalykai privalo būti tobuli ir kokių pasekmių bijai, jei bus netobula?

Kodėl kiti dalykai gali būti ir netobuli, kodėl ten nebijai netobulumo pasekmių?

Kas sprendžia, kas privalo būti tobula, o kas gali būti ir netobula? Kieno tobulumo standartą bandai atitikti? Ir kaip sekasi?

Ar vis dar matai prasmę būtinai būtinai atitikti kažkieno (arba savo) tobulumo standartus? O jei mylėtum ir gerbtum save ir neatitinkantį tobulumo standartų?

3. Prisimink žmones, savo augintinius gyvūnus arba vietas, kurias myli. Visa tai myli, nes viskas yra tobula? Ar myli, nes myli ir tau vienodai rodo, tobula ar ne? O jei ir tave myli, nes myli, o ne už tobulumą? Koks būtų jausmas, jei leistum sau pasijausti mylimu be priežasčių, be nuopelnų, o tik dėl to, kad egzistuoji šiame pasaulyje?

4. Vaizduotės pratimas - įsivaizduok save iš šono. Įsivaizduok, kaip tu tai, ką surašei 2 užduoties sąraše kaip privalomą atlikti tobulai, atlieki netobulai. Ir kiekvieną kartą, įsivaizdavus, kaip atlieki netobulai, apsikabink save kaip mažą vaiką ir pasakyk sau "aš tave myli ne už tobulumą, o už tai, kad esi, už tai, kad paprasčiausiai egzistuoji šiame Pasaulyje".

5. Padaryk "Sugrįžimo į pirmąjį prisiminimą" praktiką. Ši praktika padės atsipalaiduoti ir leisti iš pasąmonės išplaukti prisiminimams, kada ir kodėl nusprendei siekti tobulumo. O išplaukus prisiminimams, galėsi su jais atsisveikinti ir leisti sau sustabdyti atsikartojantį tą patį scenarijų. Prieš įsijungiant praktiką, paklausk savęs, kas tau labiausiai kelią įtampą siekiant tobulumo, kam tau tas tobulumas reikalingas? Kur labiausiai jautiesi netobulu?

Mano balso fone girdėsi tuksėjimą - tai alfa garsas. Jei atsiversi šiam garsui, nesipriešinsi, jis tau padės lengviau panirti į atsipalaidavimą ir prisiminimus.

Šią praktiką gali daryti tiek kartų, kiek tik nori, tol, kol nekils jokie prisiminimai apie įvykius, įtakojančius tavo elgesį dabar.

Antra pamoka "Perfekcionistas"

Tęsiam, ką pradėjom :)

Praeitoje pamokoje ėmėm nagrinėti Imposterio sindromo pasireiškimą per neadekvatų tobulumo siekį.

Perfekcionistas siekia tobulumo visose srityse ir jaučia didelį spaudimą dėl klaidų. Kelia sau nerealistiškai aukštus standartus, yra labai kritiškas sau, nuolat abejoja savo kompetencija ir bijo nesėkmės. Perfekcionistas gali praleisti valandų valandas peržiūrėdamas ir redaguodamas savo darbą, bijodamas, kad jame yra klaidų. Jei mano, kad nepavyks kažko padaryti tobulai, verčiau išvis nedaro, nei rizikuoja nepateisinti lūkesčių.

Perfekcionistas mano, kad komplimentų nusipelno tik tai, kas tobula, todėl nei pats kitus giria, nei priima pagyras sau. Beveik viskas jam atrodo vidutiniška, neįspūdinga, nes - ne tobula. Tik tai, kas tobula, verta dėmesio ir pagyrų. Todėl jam atrodo nesuvokiama priimti pagyras ir padėkas už kažką, kas nepakankamai tobula.

Perfekcionistas gali girdėti pagyras ir susižavėjimą jo darbu, tačiau viduje jis nejaus pasitenkinimo savo darbo rezultatais, netgi atvirkščiai, jaus gėdą, sutrikimą ir norą išvengti visų tų, jo nuomone, nepelnytų liaupsių.

Vaikystėje nuolat kritikuoti, užaugę tęsia savikritiką ir nuo ryto iki vakaro, už kiekvieną smulkmeną, save smerkia ir menkina.

Jei buvo dažnai kritikuojami arba lyginami su kitais, perfekcionistai išsiugdė neigiamą savęs įvaizdį ir abejonę savo verte. Perfekcionistai mano, kad jie nėra pakankamai geri (nes netobuli), todėl jų pasiekimai yra netikri (nes netobuli).

Negavę vaikystėje pakankamai palaikymo ir pagyrimų, jie linkę manyti, jog sėkmė yra atsitiktinumas, o ne jų darbo ir pastangų rezultatas.

Taip pat, jei šeimoje buvo keliami labai aukšti standartai ir reikalaujama tobulumo, žmogus galėjo išsiugdyti įsitikinimą, jog privalo būti geriausias visame, ką daro. Jei nepasiekia visose svarbiose srityse tobulumo, gali jaustis nieko vertu nevykėliu.

Kaip praeitoje pamokoje sakiau, tobulumo siekis veda į tobulumą tik tada, kai kyla iš sveikos savivertės. Jei kyla iš pažeistos savivertės, tuomet tobulumo siekis kelia tik įtampą, nusivylimą ir vengimą bet ko, kas gali nesigauti tobulai.

Tam, kad išsilaisvintum į savi-destrukciją vedančio tobulumo siekio, reikia pakeisti požiūrį ir ištreniruoti smegenis mintis vesti naujais neuronų takais.

Užduotys:

1. Kiekvienam savo įsitikinimui pagrįsti, nejučia renkame argumentus, faktus, kodėl tai yra tiesa. Būdamas perfekcionistu įpratai stebėti ir rinkti argumentus, kodėl viskas yra netobula. O smegenys randa tai, ko prašai rasti. Kaip išėjus grybauti - iš pradžių nematai nei vieno grybo tol, kol pamatai pirmą baravyką. Tada antrą, trečią ir smegenys įsimiklina pastebėti ir atpažinti būtent tuos grybus, kurių reikia. Tačiau tuo metu, kai renki grybus, nepastebi nei vieno paukščio, aukštai medžių šakose. Taip ir gyvenime - ką prašai smegenų surinkti, tą jos pastebi ir atpažįsta. Jei renki savi-kritiką, ištreniruoji smegenis atpažinti ir pastebėti viską, už ką gali save smerkti.

Tavo užduotis kiekvieną dieną iki kursų galo (o geriau - iki gyvenimo galo :) ) kasdien rasti už ką pagirti arba 10 žmonių, arba tiesiog pasakyti 10 komplimentų. Gali girti nebūtinai žmones. Gali girti savo augintinį, gamtą, namus, automobilį, orą ir pan. Tiesiog kasdien rask 10 priežasčių ką nors už ką nors pagirti.

Antra užduoties dalis - kiekvieną dieną rask 10 priežasčių už ką pagirti SAVE. Tai gali būti ir smulkmenos, ir dideli dalykai. Pagirk save už pastangas, už įdirbį, už įpročius ar pan.

2. Įrodyk sau savo gyvenimo faktais, kad būti netobulam yra saugu.

Ši užduotis tegul tampa kasdieniu slaptu, linksmu žaidimu, apie kurį tik tu žinai. Beje, požiūris, kad čia tik žaidimas, - taip pat padeda nustoti sureikšminti tobulumą, atsipalaiduoti ir leisti sau pabūti procese.

Žaidimo taisyklės - leisk sau sąmoningai daryti mažus netobulus dalykus ir tai darant maksimaliai atpalaiduok visą kūną. Giliai įkvėpk pilvu ir, su iškvėpimu, atpalaiduok visą kūną taip, kaip gaunasi tą akimirką.

Kai sakau "leisk sau būti netobulu smulkmenose", turiu omeny, kad, pvz., užsimauk skirtingų spalvų kojines, kurių batuose niekas nematys. Tik tu žinosi. Arba pjaustyk tortą nevienodo dydžio, skirtingų formų gabaliukais. Gali kasdienes pagyras sau rašyti kaire ranka (jei esi dešiniarankis) - braižas bus tikrai netobulas!

Tikslas - kasdien lavinti vaizduotę ir vis pasirinkti kokį nors vieną netobulumą. O atliekant netobulą veiksmą, stebėti savo kūną, sąmonę ir atsipalaiduoti (įsitempiame tada, kai jaučiamės nesaugiai, todėl sąmoningai atpalaiduojant kūną, treniruojama psichika pripažinti aplinką kaip saugią, kurioje saugu atsipalaiduoti) ir atkreipti dėmesį į pasekmes, ar nutiko kažkas blogo? Ar buvau atstumtas, pažemintas? Ar praradau meilę? O gal kaip tik, buvo saugu darant kažką netobulo?

Ilgainiui toks kasdienis sąmoningas netobulumo sukūrimas, įspaus į psichiką suvokimą, realizaciją, jog neprivalai būti tobulu, kad būtum mylimu. Darant netobulus dalykus, atpalaiduojant kūną ir fiksuojant pasekmes, psichika mokoma naujų patirčių, naujo elgesio modelio.

Aš neskatinu, pvz., neplauti indų ar nevykdyti įsipareigojimų, vėluoti, sąmoningai palikti klaidas svarbiame dokumente ar panašiai. Siūlau pasirinkti netobulumą ten, kur jis nesukels jokios žalos ar diskomforto, nesugriaus santykių ar pasitikėjimo.

3. Padaryk sąrašą dalykų, kuriuos svarbu daryti tobulai. O tada paklausk savęs "O jei neegzistuotų koncepcija tobula/netobula? Jei niekada nebūčiau išgirdęs šių žodžių? Jei niekada nieko nežinočiau apie tobulumą/netobulumą, kaip tada žiūrėčiau į šį sąrašą?"

Tad kaip žiūrėtum į save, savo veiklas, darbus, kaip jaustum savo pareigas, kaip suvoktum savo darbo rezultatus, jei niekada nebūtum girdėjęs apie tobulumą, jei neturėtum tokio žodžio savo žodyne, jei nežinotum, kad jis egzistuoja?

Trečia pamoka "Superherojus"

Superherojus mano, kad turi būti nepavargstantis, visagalis, visur spėjantis, visiems padedantis. Jis atsisako suvokti, kad gali kažko negalėti. Planuoja savo laiką ir energiją neadekvačiai, plėšosi iš visų jėgų, bijo parodyti silpnumą, todėl perkrauna save darbu ir atsakomybėmis. Sutinka visiems padėti, net jei tai reiškia rimtas asmenines aukas arba net tada, kai prisiimti įsipareigojimai prasilenkia su sveiku protu.

Superherojus jaučia poreikį nuolat gelbėti kitus, spręsti jų problemas ir būti visiems reikalingu. Jis mano, kad visiems padėdamas yra geras, tačiau tai - ne gerumas, o baimė būti nereikalingu, todėl atstumtu.

Kaip atskirti nuoširdų, gerą žmogų nuo Superherojaus?

Geras žmogus nesusitapatina su pagalba, kurią siūlo kitam. Todėl, kai jo pagalbos kas nors atsisako, jis nesijaučia atstumtas, nusivylęs ir nesako "aš tau gero norėjau, o tu - kaip sau nori...". Geras žmogus nesijaučia įskaudintas ar nusivylęs, kai jo pagalba nepriimama, nes pagalbos teikimas nėra jo tapatybė.

Superherojus, vietoj to, kad spręstų savo problemas, sprendžia kitų, nes tiki, jog taip garantuoja sau saugią vietą bendruomenėje. Jis mano, kad jei pasitarnaus ir išgelbės pakankamą skaičių žmonių, tie žmonės jaus jam dėkingumą, meilę, įsipareigojimą.

Žinoma, kad tai, kaip ir viskas, kas susiję su Imposterio sindromu, yra vaikystės patirčių rezultatas. Kažkada nusprendei, jog turi gelbėti kitus, aukotis. Kažkada patikėjai, kad tavo asmeniniai poreikiai ir problemos yra mažiau svarbios už kitų poreikius ir problemas. Kažkada vienintelis būdas būti matomu, mylimu, buvo gelbėti kitus, aukotis, viską galėti, niekada nesiskųsti, viską padaryti.

Kaip ir perfekcionizmo atveju, kai rezultatas ir savijauta priklauso nuo savivertės sveikatos, taip ir su siekiu visiems padėti yra panašiai. Kai padedi kitam iš sveikos savivertės, gali įdėmiai įsiklausyti į kito situaciją ir padėti ne taip, kaip tu įsivaizduoji kad reikia, o taip, kaip tam žmogui jo konkrečioje situacijoje reikia. Arba nepadėti, jei žmogus nenori tavo pagalbos.

Kai savivertė pažeista, žmogus visuose mato savo problemų atspindžius, bet jų neatpažįsta savyje, todėl sprendžia sprendžia, o nieko neišsprendžia ir netgi išprovokuoja konfliktus, nepasitenkinimą jo agresyviai brukama "pagalba".

Kitaip performuluosiu, kad dar aiškiau būtų - kai neprašomas gelbėji kitus, sprendi jų problemas, elgiesi taip, tarsi žiūrėtum į savo atvaizdą veidrodyje ir valytum veidrodį, manydamas, kad nosis suodina atspindyje, o ne tavo veide. Valai valai, o suodžiai ant nosies niekur nedingsta. Tik realiame gyvenime valai ne veidrodį, o kitą žmogų, o kitas žmogus turi savo asmeninę nuomonę, savo gyvenimą, jausmus ir mintis, todėl mažai kas jaučiasi laimingas, kai kažkas ima jį valyti "gero linkėdamas".

Viską, ką matai kituose, gali identifikuoti tik dėl to, kad atpažįsti savyje. Visos problemos, kurias matai kituose, yra atspindžiai tavo neišspręstų problemų. Ir duodu 100 proc. garantiją, kad kai išmoksi atpažinti savo problemų atspindžius, atsisuksi į save ir imsi spręsti savo problemas, ne tik gyvenimas pagerės (nes gi pagaliau imsi jį tvarkyti), bet dar ir santykiai pagerės!

Užduotis:

1. Apsidairyk ir padaryk 10 žmonių sąrašą, kuriems galėtum patarti, padėti, kurių problemos tau bado akis.

Tada paklausk savęs ties kiekvienu punktu "ką man primena ši problema iš mano gyvenimo? Jei aš turėčiau tai, kas tai būtų?". Ir tada - būtinai imkis bent jau pradinių veiksmų, kad savo problemą išspręstum.

Aš šitą pratimą labai mėgstu ir pati jį darau jau daug metų. Kai kada asociacijos būna netgi ne tiesioginės. Papasakosiu seną istoriją, kuri nutiko man. Kartą su kaimynais važinėjome po aplinkinius kaimus ir privažiavom vieną namą, kurio stogui trūko poros čerpių, tad žiojėjo didelė skylė. Žiūrėjau į tą stogą ir stebėjausi, kaip taip galima 9 metus gyventi su atviru stogu, juk ne tik lyja, bet dar ir šalta žiemą. O tada paklausiau savęs, pala, pala, miela Asta, o ką tau iš tavo gyvenimo primena ši problema? Ir ką gi, primena virtuvėje jau labai daug laiko kapsintį čiaupą. Taigi moralas šios istorijos toks - absoliučiai viskas, ką matai kituose, ypač kas tau sukelia emocijas pamačius, yra tavo gyvenimo atspindys!

Neįsivaizduoju, kaip tau atrodo šis pratimas, bet tu net neįsivaizduoji, koks jis efektyvus, kiek daug problemų išsprendžia, kiek daug gyvenime pakeičia, kaip prioritetus galvoje sudėlioja, kaip savivertę subalansuoja! Keista, nes lyg ir savas gyvenimas turėtų būti arčiausiai, tačiau labai dažnai savas problemas ignoruojame, vengiame jas pripažinti, tačiau kituose jas atpažįstame. Kuo labiau paneigta problema savame gyvenime, tuo labiau ji bado akis ir erzina kitame.

Kuo labiau fokusuojiesi į save, tuo labiau mokaisi girdėti, matyti save, o tai padeda girdėti ir matyti kitus. Kai matai kitus, tokius, kokie jie yra, o ne kokį lūkestį jiems turi susikūręs, gali kurti santykius su realiais žmonėmis, o ne savo vaizduotės personažais.

Ir vėl noriu pridurti, kad aš neliepiu nustoti padėti kitiems. Aš kalbu, kad tik tada, kai tvarkaisi savo problemas gali realiai padėti kitiems, o ne imituoti pagalbą, brukti savo nuomonę per prievartą, nusivilti visais, nesusiprantančiais, kaip tu labai gero jiems linki ir kokie jie nedėkingi, kad tos pagalbos nepriima.

Superherojus labai stengiasi padėti visiems ir, tuo pačiu, jaučiasi labai vienišas, atstumtas, paliktas, nesuprastas. Visa tai dėl to, kad savivertė pažeista. Perfokusavus dėmesį nuo svetimų prie savų problemų sprendimo, viskas grįžta į normą, tad ir santykiai su aplinkiniais pasidaro harmoningi.

Ketvirta pamoka "Superherojus"

Superherojus neadekvačiai suvokia savo galimybes. Jis mano, kad privalo galėti, spėti, padaryti daugiau ir dažnai save nusivaro arba į perdegimą, arba į lėtinio nuovargio sindromą, panikos atakas ir pan.

Jo vienos dienos dienotvarkė atrodo maždaug taip:

20 tiesioginio darbo užduočių.

10 susitikimų su draugais.

15 įvairių asmeninių reikalų.

25 šeimos, artimųjų reikalai, kuriuos jis turi sutvarkyti.

8 meditacijos.

13 kursų.

3 sporto treniruotės.

4 valandos miego, nes nėr kada ilgiau miegot.

Aišku, surašiau hiperbolizuotai ir išdidintai, bet jei čia tu - save atpažinai.

Superherojai perdega, nes vienintelis dalykas, kurio jie negali - negali pripažinti, kad negali. Negalėti jiems tas pats, kaip viešai apsiskelbti paskutiniu nevykėliu, o tai tapatu mirčiai.

Sperherojai yra tobuli darbuotojai, nes ateina pirmi ir išeina paskutiniai, o tada dirba namie savaitgalį, per šventes ar ligos patale. Jie niekada nepasakys "ne", viską apsiims, visas užduotis, atsakomybes, visas pareigas. Dirbs trijų žmonių darbą ir nesiskųs, jei užkrausi ketvirto žmogaus darbą. O jei niekas ant jų nieko neužkrauna, patys ant savęs susikraus 100 skirtingų projektų, atsakomybių, darbų, įsipareigojimų...

Be to, kad nesuvokia kokius neadekvačius krūvius ant savęs susivertė, superherojai dar graužiasi, kad daro per mažai, per lėtai, kad visko nespėja, kad nepateisina lūkesčių ir nepadaro dar daugiau, dar geriau, dar greičiau.

Užduotis:

1. Dienos bėgyje rašykis viską, ką tą dieną nuveikei, visas smulkmenas, ir atkreipk dėmesį, kiek tu realiai gali per dieną nuveikti. Ne kiek įsivaizduoji ir ne kiek iš savęs reikalauji. O kiek ir ko realiai nuveiki per dieną.

Pati tai dariau gana ilgą laiką, kiekvieną dieną, todėl ir duodu šią užduotį, nes nauda jos didelė. Paaiškinsiu daugiau.

Superherojus ne tik per daug apsiima, bet dar ir neatsižvelgia į kasdien daromus smulkius, mažus darbelius, tokius kaip pakloti lovą, išplauti indus, palaistyti gėles, pagaminti maistą, pavalgyti. Visa tai smulkmenos, bet jos užima laiko, reikalauja dėmesio bei energijos. Ir tada superherojus susiduria su dviem iššūkiais. Jei jis dar ir perfekcionistas, tuomet iš savęs reikalauja ir tobulai švarių namų, tobulai atliktų namų ruošos darbų, ir tobulai atliktų visų tiesioginio darbo reikalų ir pan. Tačiau, ar kas nors į darbo kalendorių įsirašo laiką plauti grindims? Vadinasi laikas, kuris nebuvo numatytas ir suplanuotas darbams, kuriuos reikia atlikti, net jie per menki, kad būtų įtraukti į dienotvarkę, paimamas iš poilsio, miego. O tai, ilgalaikėje perspektyvoje, nuveda prie labai rimtų nervų sistemos perkrovimo problemų, kurioms išspręsti jau prireikia ne vienerių metų.

Jei superherojus neturi perfekcionisto pasireiškimo, tuomet namų ruošos, buitiniams darbams ne tik neskiria laiko dienotvarkėje, bet ir išvis jų nedaro, nes nėr kada plauti grindis, kai reikia gelbėti pasaulį! Ir taip, begelbėdamas pasaulį, apauga šiukšlėmis, paskęsta netvarkoje.

Namų ruošos darbus tik kaip pavyzdį panaudojau, tai gali būti kažkas kitko, asmeniško, reikalingo tik tau vienam ir dėl to, iš superherojaus pozicijos vertinant, nepakankamai svarbaus. Kitaip tariant, tai, kas liečia tik jį asmeniškai, superherojus greičiausiai nedarys, nes tai - nėra pasaulio gelbėjimas.

Toks absoliučiai visų, dienos bėgyje padarytų veiksmų sąrašas, ugdo adekvatų savo laiko ir galimybių suvokimą. Be to, kai matai sąrašą, MATAI, kiek daug visko per dieną nuveikei, todėl lengviau pasidžiaugti savo produktyvumu (vietoj graužaties, kad ne viską spėjai).

Penkta pamoka "Ekspertas"

Šešta pamoka "Ekspertas"

Noras visą žinoti yra susijęs ir su noru viską kontroliuoti. O noras viską kontroliuoti yra susijęs su nesaugumo jausmu. O nesaugumo jausmas yra susijęs su žema saviverte. :) Va ir vėl grįžome prie jos. Bet šį kartą labiau noriu pakalbėti apie norą viską kontroliuoti savo žiniomis.

Viena vertus, atrodo logiška, kad, jei viską žinau iš anksto, galiu įtakoti žmones bei aplinkybes ir taip susikurti sau saugią aplinką. Tarsi logiška, kad pavojai slepiasi ten, kur nieko nežinai, dėl to iš anksto negali pasiruošti ir todėl tampi pažeidžiamas netikėtoms grėsmėms.

Bet realybė tokia, kad Pasaulis savo įvairove taip stipriai lenkia tavo įsivaizdavimą, patirtį, kad tavo "žinau" yra iliuzija, o ne tiesa.

Kad ir kiek daug žinotum, žymiai daugiau yra to, ko nežinai, todėl ne žinios pačios iš savęs saugo. Kitaip tariant, jei žinojimas būtų vienintelis saugumo garantas, tai visi mes būtume nuo ryto iki vakaro nesaugus, nes nuolat neįtikėtinai mažai žinome. Saugumo jausmas priklauso ne nuo žinių, o nuo savivertės. Kai jautiesi menkas, nereikšmingas, Pasaulis atrodo didelis ir grėsmingas, todėl tiki, kad turi nuolat saugotis, kurti apsaugos sistemas, kelti savo vertę, įrodinėti savo naudą, kad išgyventum.

Mes žinome neįtikėtinai mažai, bet ekspertui tą pripažinti labai sunku.

Pvz., jei manai, kad viską žinai apie savo praeitį, tai klysti, nes dalį faktų pamiršai, dalį prisimeni iškreiptai, pagal savo tuometines emocijas ir tuometinį suvokimą. Pvz., jei paprašyčiau detaliai papasakoti man apie savo vakar dieną, greičiausiai detalių nebeprisimintum ir man papasakotum tik tau įstrigusius dienos įvykius, sukėlusius emocijas arba naujas mintis, papildomai perleistus per cenzūrą, kiek ir ko galima atskleisti pašaliniam žmogui. Jei paprašyčiau papasakoti apie 2023 metų liepos 2 dieną, papasakotum tik tuo atveju, jei tą dieną įvyko kažkas įsimintino ir tik tą įsimintiną įvykį man ir pasakotum. Ir net ne visą įvyki, o tik tai, kas sukėlė tau jausmus. Netgi pasakotum man labiau apie savo jausmus ir savo situacijos vertinimą, o ne apie faktus.

Kai galvoji, kad žinai kaip kas bus, tai irgi klysti, nes savo žinojimą apie ateitį remi faktais iš praeities, kurios, kaip jau išsiaiškinome, neprisimeni pilnai visos, o tai, ką prisimeni, prisimeni perleistą per savo tuometinių jausmų ir patyrimo prizmę. Pvz., jei šiandien patektum į situaciją, kurioje buvai, kai tau buvo 5 metai, suvoktum ją kitaip, kitaip reaguotum, priimtum kitokius sprendimus, nes šiandien turi daug daugiau patirties, nei tada.

Mūsų žinojimas yra labai stipriai ribotas. Realiai žinome tik tai, kas vyksta šią akimirką su tavimi. Pvz., dabar aš žinau, kad sėdžiu namuose ir renku tekstą šeštai pamokai. Koks bus sekantis sakinys sužinau ne iš anksto, o tada, kai imu jį rašyti.

Tu mažai ką žinai, bet tavo žinios nenusako tavo vertės.

Jei turi vaikų, argi nemylėjai jų, kai jie buvo aplinkoje nesiorientuojantys, nieko nežinantys, nieko nesuprantantys kūdikiai? Argi tavo vaikų vertę tau nusako jų žinios ir teisumas?

Tu esi vertingas nes esi, nes egzistuoji šioje žemėje, o ne dėl to, kad kažką žinai.

Užduotys:

Šios užduotys yra mano klasika! Kartoju jas ir Asmeninės mentorystės programoje, ir įvairiuose kursuose, nes tai - bazių bazė, prie kurios verta grįžti ir grįžti ir grįžti.

1. Surink kolekciją savo gyvenimo atvejų:

1.1. Kai kažkuo tikėjai ir paskui pasirodė, kad yra ne taip.

Šį pastebėjimą galima daryti kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro, nes nuolat esame netiesūs, tik nepastebime. Ne tik nuolat klystame, bet dar ir dažniausiai nieko blogo nenutinka arba netgi būna "ačiū Dievui", kad buvai neteisus.

Ryte arba vakare gali pafantazuoti, kokia bus kita diena - kas įvyks, ką sužinosi, kas kokios nuotaikos ateis į darbą. O tada vakare pasitikrink, kiek įvyko iš to, ką numatei ir kiek įvyko to, apie ką net nepagalvojai, net neįsivaizdavai. Kiek kartų suklydai? Kiekvieną kartą savo psichikai parodyk "žiūrėk, matai, suklydau, bet esu saugus, nes klysti yra saugu. Manęs niekas neatstūmė, nepažemino, niekas manęs nenuskriaudė".

1.2. Surink kolekciją įvykių, kai nutiko kažkas, ko iš anksto net neįsivaizdavai, net nežinojai, kad tai egzistuoja. Ką šiandien turi, kas tau šiandien savaime suprantama, apie ką anksčiau neturėjai žalio suvokimo?

Šią kolekciją irgi galima pildyti kiekvieną dieną, nes mums nuolatos, nuo ryto iki vakaro nutinka dalykai, apie kuriuos anksčiau nežinojome.

Beje!

Anksčiau, kai dažniau vesdavau stovyklas, stovyklos pradžioje dalyvių klausdavom "kokie jūsų lūkesčiai". Vieni juos pasakydavo, o kiti sakydavo "neturiu lūkesčių, nes išmokau nieko nesitikėti ir tiesiog būti čia ir dabar". Tada paskutinę dieną dalyvių paklausdavome, ar buvo pateisinti jų lūkesčiai? Spėk, kieno lūkesčiai dažniausiai nebūdavo pateisinti? Taip, tų, kurie lūkesčių "neturėjo" :D

Turėti lūkesčius, įsivaizdavimą kaip kas bus, planuoti ateitį yra NORMALU. Tačiau ekspertai įvairiose paskaitose sužino, kad negalima turėti lūkesčių ir, stengdamiesi daryti viską teisingai, įtikina save, kad lūkesčių neturi. Tačiau vengimas pripažinti tiesą dar niekada niekam nieko gero nesukūrė. Todėl žymiai geriau matyti save, atsiverti sau, priimti save, nes tik tada gali daryti pokyčius.

2. Kokius lūkesčius turi savo santykiams, karjerai, finansams, kuo remi savo lūkesčius ir kas bus, jei klysti, jei bus ne taip, kaip įsivaizduoji? Kaip vertinsi save, savo gyvenimą ir kitus, jei nebus taip, kaip įsivaizdavai, kad turėtų būti?

O koks būtų jausmas, jei vienu metu leistum sau kurti lūkesčius, tuo pačiu metu leistum sau klysti, nežinoti ateities ir taip pat, tuo pačiu metu, gerbtum save ir tiesoje, ir klaidoje?

Septinta pamoka "Individualistas"

Aštunta pamoka "Individualistas"

Kaip jau aptarėm ankstesnėje paskaitoje, Individualistas pagalbos prašymą instinktyviai jaučia kaip savo silpnumo pripažinimą, gėdą ir pažeminimą, todėl tam, kad pakeistume šią nuostatą, turime pakeisti jausmą viduje ir požiūrį.

Kai mes tikime kažkuo, mūsų smegenys paslaugiai surenka argumentus, pagrindžiančius įsitikinimą. Pvz., kai tiki kad prašyti pagalbos yra gėda ir pažeminimas, iš visos tave supančios informacijos, visų tau nutikusių įvykių nesąmoningai atsirenki tuos, kurie patvirtina mintį, kad prašyti yra gėdinga. Tada tu matai tik tokius prašytojus, su kuriais jokiais būdais nenori susitapatinti. Pvz., varguolius prie parduotuvės, su ištiesta ranka, dvelkiančius "peregaru".

Tad užduotis smegenims tegul būna tokia:

O ką, jei prašyti pagalbos, burti komandą arba prisijungti prie komandos yra ne silpnybės, o stiprybės išraiška?

1. Surask bent vieną milijonierių, kuris užsidirbo milijonus visiškai vienas, be komandos.

2. Surask bent vieną stiprų, klestintį verslą, kuris būtų vedamas verslininko "žmogaus - orkestro", t.y., verslas klesti, o vienas žmogus kuria produktus/prekes, bendrauja su klientais, siunčia užsakymus, maketuoja reklamą, administruoja socialinius tinklus, veda buhalteriją, valo patalpas ir t.t.

3. Surask bent vieną Olimpiados aukso medalio laimėtoją, kuris vienas pats pasiekė pergalę, be trenerio, be gydytojų komandos.

4. Surask bent vieną tave įkvepiantį, stiprų, daug pasiekusį žmogų, kuris viso to pasiekė visiškai vienas.

Tad ir vėl klausimas tavo smegenims - o ką, jei esi toks saugus, stiprus, sėkmingas, kiek esi ne vienas, kiek sugebi pripažint, kad kažko nemoki ir kiek sugebi prašyti pagalbos, dalintis atsakomybėmis, bendradarbiauti su kitais?

Kai smegenys persitvarko ir ima vykdyti naują užduotį, imi pastebėti naujas galimybes, kurių anksčiau nepastebėjai, todėl nuoširdžiai siūlau skirti laiko ir pasidomėti, kokio dydžio komandos stovi už kiekvieno sėkmingo žmogaus nugaros. Už kiekvieno žinomo, matomo veido, stovi daugybė beveidžių, nežinomų, nematomų jo komandos žmonių. Tačiau be jų sėkmė būtų neįmanoma. Kai nustosi silpnumą tapatinti su pagalbos prašymu ir pastebėsi, kad nėra nei vieno tikrai sėkmingo individualisto, kai užsinorėsi išbandyti gyvenimą siekiant tikslų su palaikymo komanda, tuomet tavo smegenys, psichika, pasąmonė ims ieškoti būdų kaip tai įgyvendinti ir tu imsi sutikti naujus žmones, imsi matyti naujas galimybes, pradės dėtis stebuklai, kurie, tiesą sakant, ne stebuklai, nes visada egzistavo šalia tavęs, nepastebėti.

Šiandien mes atsisveikiname šiame cikle "Ate, Imposterio sindrome!". Šiam kursui papildyti labai tinka kiti mano kursai, pvz., "Savivertės galia: įgalink save geresniam gyvenimui", arba "Laisvę svajonei!". Arba dar kažkas, ką rasi sau naudingo pas mane :)